Lietuvos bajorai stengiasi vadovautis nuo XIV amžiaus egzistuojančiu devizu
Lietuvos bajorai egzistuoja ne tik istorijos vadovėliuose. Kasdien jie gyvena taip, kaip visi: eina į parduotuvę, ruošia valgį, tvarko namus. Tačiau kartais Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos (LBKS) nariai apsirengia puošniais drabužiais ir pasineria į praeitį. Šoka, jodinėja grynakraujais žirgais ir pietauja patarnaujami liokajų.
Bajorystė – ne malonumas, o našta
Kas šie žmonės, kurie renkasi ne tik į pobūvius, bet ir į seimus, kurie naujus narius įšventina liepdami bučiuoti kardą ir prisiekti ištikimybę kunigaikščiui? Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos vadovas Kęstutis Ignatavičius tikina: tai ne kilmingų suaugusiųjų žaidimas. Pasak jo, visus sąjungos narius sieja meilė istorijai ir meilė savo šeimos genealoginiam medžiui.
„Aš visiems sakau, jog bajorystė – ne malonumas, o našta. Užsidėjęs skrybėlę ir gražiai apsirengęs netapsi bajoru. Grožis turi būti tavo viduje”, – tvirtina buvusi LBKS vadovė, dabar – garbės bajorė Undinė Nasvytytė. „Mūsų devizas nuo XIV amžiaus buvo: teisingumas, garbė, orumas. Aš dar pridėčiau pareigą ir atsakomybę”.
Pasak U.Nasvytytės, tikras bajoras turi būti pavyzdys visuomenei – visada laikytis etiketo, išmanyti kultūrą, istoriją, mokėti užsienio kalbų. „Bajorės merginos turi viską mokėti pačios – gaminti valgius, parinkti vynus, serviruoti stalą. Nesvarbu, jog yra galimybė turėti tarnų – jei pats nieko nežinosi, tarnai gali vedžioti už nosies”, – aiškina bajoriškoje aplinkoje augusi pašnekovė.
Elgesio kultūros turėtų būti mokoma nuo pat vaikystės. U.Nasvytytė apgailestauja, jog, iškilus problemai dėl patalpų, nepavyko įkurti mokyklėlės bajorų vaikams. „Tikiuosi, tai dar pavyks padaryti. Jaunoji karta perimtų protėvių vertybes, išmoktų šokti, dainuoti, piešti, gražiai elgtis”.
Pasak bajorės, turint mėlyno kraujo ypač svarbu neužriesti nosies. „Kilmingas žmogus turi elgtis su visais lygiai. Bajorų kodekse net yra reikalavimas – jei įžeidei žemesnio rango žmogų, privalai jo atsiprašyti. Mąstymas, jog negaliu su bet kuo kalbėti, nes užimu aukštą postą, yra ne bajoriškumo, o miesčioniškumo požymis”, – tvirtina U.Nasvytytė ir pabrėžia: tokios elgesio kultūros ypač trūksta dabartiniam vadinamajam Lietuvos elitui.
Genealoginis medis – iš Mindaugo laikų
Į Lietuvos bajorų karališkąją sąjungą jau susibūrė net 2000 kilmingų lietuvių. LBKS atkurta 1994-aisiais, kaip tarpukariu egzistavusios Bajorų draugijos prototipas.
Žodis „bajoras” yra kilęs iš slavų kalbos žodžio „bojarin”, o šis – iš turkiškojo „bojar”, reiškiančio valdovo gvardijos karį. Senovėje bajorai turėdavo atlikti karo tarnybą kunigaikščiui. Už ją gaudavo nedidelę žemės valdą.
K.Ignatavičius tvirtina, kad narystės šioje sąjungoje neįmanoma nusipirkti – nariais tampa tik tie, kurie dokumentais įrodo turintys bajoriško kraujo. Teisėtu bajoru gali tapti tiesioginiai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės arba gyvenusių Lietuvoje iki 1918 metų bajorų palikuonys pagal vyriškąją ar moteriškąją liniją. Gavęs bajorystę patvirtinančius dokumentus vyras turi teisę bajorystę suteikti žmonai ir vaikams. Tiesa, bajorės vyras teisės tapti bajoru neturi.
Nauji sąjungos nariai įšventinami iškilmingos ceremonijos metu. Priklaupęs bajoras duoda priesaiką, sąjungos vadovas kardu liečia jo petį, jam įteikiamas kardas, kurį privalo pabučiuoti. Bajoras simboliškai turi prisiekti ir ištikimybę Lietuvos kunigaikščiui.
Kai kurie sąjungos nariai savo genealogijos medį atkuria nuo XIII amžiaus – Mindaugo laikų. „Dėl to ir sąjunga pavadinta karališkąja. Juk tais laikais bajorai titulą gaudavo iš karaliaus rankų”, – pasakoja sąjungos vadovas K.Ignatavičius.
Titulas padeda padaryti karjerą
Tiesa, kai kurie bajorai į sąjungą ateina vedinami ne tokių kilnių tikslų. U.Nasvytytė piktinasi žmonėmis, kurie gauna kilmę patvirtinančius dokumentus, atsispausdina herbą ant vizitinės kortelės ir sąjungos veikloje visai nedalyvauja. „Dažnai bajoro titulas naudojamas verslo tikslais. Vienam sąjungos nariui herbai padėjo praverti net Baltųjų rūmų duris, bet suvažiavimuose jo visai nematome”, – pasakoja bajorė. „Tai – nebajoriškas elgesys. Mano tėvas visada mokė, jog tikram bajorui visuomeninė veikla turėtų būti svarbesnė už asmeninius reikalus”.
Tiesa, bajoriško elgesio normas laužančius narius gali pašalinti Bajorų garbės teismas. Pasak LBKS vadovo K.Ignatavičiaus, kelių narių poelgius teismas svarstė ir po to jie susigėdę patys išstojo iš sąjungos. Koks buvo tas bajoro vardą suteršęs elgesys, vadovas atsisakė komentuoti.
Su bajorų kultūra galės susipažinti ir turistai
Progų dalyvauti sąjungos veikloje tikrai yra daug. Kiekvieną pavasarį bajorai jodinėja žirgais Riešės žirgyne, dažnai kartu važiuoja į Lenkijos ir Lietuvos istorines vietas, rengia parodas, koncertus, literatūrinius vakarus. Bajorė U.Nasvytytė ypač didžiuojasi sąjungos surengtu labdaringu naujametiniu koncertu, kuriame buvo paremti beglobiai vaikai.
Siekdami populiarinti istoriją bajorai su savo tradicijomis supažindins ir kilmingo kraujo neturinčius žmones. Bendradarbiaudami su Vilniaus turizmo centru jie rengia kultūrinio turizmo renginį „Bajoriška puota Tiškevičių rūmuose”.
Užsienio ir Lietuvos turistai galės apsilankyti kadaise Tiškevičiams priklausiusiuose Trakų Vokės rūmuose. Šokėjai jiems šoks senovinius šokius, stebės įšventinimo į bajorus ceremoniją, vaišinsis pagal senus receptus paruoštais valgiais.
Pasak K.Ignatavičiaus, „pats geriausias būdas susipažinti su istorija – joje dalyvauti”. Užsieniečiams šis renginys padės suprasti, jog Lietuvoje egzistavo ne tik valstietiška kultūra. Bajoro titulą Lietuvoje turėjo daug garsių žmonių – rašytojos Žemaitė, Šatrijos Ragana, Lazdynų Pelėda, prezidentai Kazys Grinius, Aleksandras Stulginskis, Lietuvos himno autorius Vincas Kudirka, mokslininkas gamtininkas Tadas Ivanauskas.
Turistams skirti renginiai padės atgaivinti ir Trakų Vokės dvarą – per šventes uždirbtus pinigus bajorai skirs istorinių rūmų restauracijai.
Ginta Gaivenytė