Šį šeštadienį vyks penktasis Darbo partijos suvažiavimas, žadantis permainų šios politinės organizacijos veikloje. Apie tai „Ekstra” kalbasi su laikinąja šios partijos pirmininke, Seimo nare Loreta Graužiniene.
– Įsiminė nesena skambi frazė, kad vienintelis tikras žmogus ir V.Uspaskicho draugas Lietuvoje liko tik Loreta Graužinienė. Likę partijos kolegos nuo buvusio partijos vadovo nusisuko?
– Nesutikčiau, kad toks vienintelis žmogus likau aš viena. Tai būtų per didelė garbė. Manau, kad Viktoras Lietuvoje turi daug jį palaikančių draugų. Tokia pat padėtis ir mūsų partijoje – jį palaikančių yra labai daug.
– Buvote gausiausia šalies partija, po skandalų gerokai aptrupėjote. Kiek tų narių liko ir kaip aiškintinas tas didelis pasitikėjimas?
– Ir dabar sąrašuose yra per 14 tūkst. narių. Išėjo labai nedaug – apie 500 narių iš Kėdainių ir Kauno skyrių, kurie yra Viktoro Muntiano rinkimų apylinkėje. O galimas narių sumažėjimas susijęs su tuo, kad kai kurie jauni žmonės yra išvykę dirbti, tad negali aktyviai dalyvauti partijos veikloje. Rudenį, prieš savivaldos rinkimus, visos partijos Teisingumo ministerijai turės pateikti savo narių sąrašus. Tada ir paaiškės, kiek kuri turi narių.
– Pacituosiu neseną grupės jūsų partijos kolegų kreipimąsi: „Jei metami kaltinimai partijai, tai metami šios partijos nariams. Todėl kyla natūralus klausimas kiekvienam partijos nariui – kuo aš nusikaltau, kuo aš esu kaltinamas, kodėl aš esu kaltinamas.
Kyla logiškas ir suprantamas klausimas, kodėl niekas nesugeba į šiuos klausimus atsakyti, kodėl šie natūraliai kylantys klausimai ignoruojami, kodėl mūsų partijos vadovybė, tegul ir be atsistatydinusio pirmininko, nieko nedaro, kad būtų bandoma į šiuos klausimus atsakyti, kodėl nemėginama apsiginti ir apginti partijos garbės. O gal pati vadovybė nėra visiškai švari, gal ji pati nenori aiškumo esamoje situacijoje ir bando dangstytis didele politine organizacija, kad kažkaip prisidengtų nuo metamų asmeninių kaltinimų. Gal iš pradžių išsiaiškinkime, kokioje mėšlo krūvoje stovime, kas tą mėšlo krūvą mums sukrovė, kodėl taip įvyko. O jei mes nesame mėšlo krūvoje, tai įrodykite tai mums, partijos nariams, mūsų rinkėjams, galų gale visai visuomenei. O abejonių dėl mūsų visiško nekaltumo vis dėlto kyla”. Ar išsiaiškinote su partijos kolegomis?
– Kalbėjausi su šio anoniminio laiško iniciatoriais ir viską išsiaiškinome. Trūko paprasčiausio žmogiško pokalbio, kad išgirstume juos, o jie – partijos vadovybę. Aš šio laiško taip nesureikšminčiau, kaip tai darote jūs. Visos partijos kylančias problemas stengiasi išsiaiškinti viduje, nes skirtingų nuomonių atsiranda visur. Tai demokratijos požymis.
Apie kaltinimus. Garsioji krata partijos būstinėje vyko balandžio pabaigoje, o mes kalbamės rugpjūčio viduryje. Net kratos poėmio protokolo iki šiol neturime. Niekas neskuba pasižiūrėti į išsineštus sisteminius kompiuterių blokus. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba paėmė buhalterinius dokumentus revizijai irgi senokai, bet patikrinimo akto taip pat neturime. Kadangi suformuluoti įtarimai partijai, kaip juridiniam asmeniui, yra labai abstraktūs, tai juos patvirtinti ar paneigti turėtų revizijos aktai. Tačiau iš šio proceso susidaro vaizdas, kas niekas nieko neskuba ieškoti, nes jaučia, kad ten nieko neras.
Beje, ar Valstybės saugumo departamentas pareigūnams reikėjo su kaukėmis veržtis į partijos būstinę? Koks buvo jų tikslas? Tik daryti psichologinį spaudimą. Tą patį veiksmą jie galėjo atlikti ir be tokios vaidybos, nes padarius poėmį ramiai, be triukšmo rezultatas būtų buvęs lygiai toks pat.
– Kodėl tas jūsų minimas psichologinis spaudimas buvo daromas? Gal žinote ar nujaučiate, kas šio spaudimo užsakovas?
– Politikoje gali daug ką žinoti ar jausti, bet ne visada gali apie tai kalbėti. Žinau tik tiek, kad teisinėje valstybėje teisėsaugos institucijos neturi daryti įtakos politikai. O Lietuvoje tokie procesai yra akivaizdūs.
– Esate profesionali auditorė, tad apie finansus turėtumėte nusimanyti. Kai kalbama apie Darbo partijos pinigus, tai galite sakyti, kad jūsų sąžinė visiškai švari?
– Nedalyvavau partijos ūkinėje veikloje, nes buvau frakcijos Seime vadovė ir darbo turėjau pakankamai. O mano sąžinė yra visiškai rami, nes man nuo mažens įskiepytos pamatinės moralinės vertybės, kuriomis vadovaujuosi visą gyvenimą.
– Jūsų sąžinės reikalus aptarėme. Daug kas yra sakęs, kad visas partijos finansines gijas savo rankose yra laikęs V.Uspaskichas, su kuriuo jums pastaruoju metu teko bendrauti dažniausiai. Ar po pokalbių su juo susidarė aiškesnis įspūdis, kodėl jis negrįžta? Europarlamentarė O.Juknevičienė prabilo apie tai, kad jis bijo suėmimo ar pan. Bet ko bijoti, jei nekaltas, „švarus”?
– Lietuvoje yra jau ne vienas pavyzdys, kai žmonės iki teismo kalėjimuose praleisdavo ilgesnį terminą, nei vėliau būdavo nuteisiami.
Neteigčiau, kad V.Uspaskichas ko nors bijo. Atsistatydindamas iš pirmininko pareigų jis prisiėmė visą atsakomybę už tai, kas vyko partijoje. Ir pasielgė garbingai, kaip ir tada, kai paliko ministro ir Seimo nario postus. Nes ne visi partijos nariai atsakingi už šios organizacijos ūkinę veiklą.
– Jūs dirbote Seime ir apie partijos ūkį nieko nežinojote, V.Muntianas dirbo rinkimų štabe ir taip pat nieko nežinojo, tačiau jis ne vieną kartą viešai yra sakęs, kad partijos reikalai buvo tvarkomi kaip UAB ir turėjo duoti pelno?
– Pirmą kartą girdžiu apie tokius pasakymus. Tačiau reikia keisti tiek Civilinį kodeksą, tiek Politinių partijų finansavimo įstatymą, nes partijų valdymas panašus į bendrovių valdymą. Tad visoms partijoms yra nepatogu dirbti. Ir tikrai nemanau ir netikiu, kad partijos dirbtų dėl pelno. Politinės organizacijos nėra pelno siekiančios ir pelno mokesčio nemoka.
– Esate ne kartą kalbėjusi apie socialdemokratų ir konservatorių sąmokslus…
– Kaip pamenate, prezidentas yra teigęs, kad siūlė konservatoriams formuoti Vyriausybę, o šie tai neigė. Aš linkusi labiau tikėti prezidentu. Vėliau konservatoriai netiesiogiai palaikė socialdemokratus, kai buvo formuojama mažumos Vyriausybė. Tokie politinio veikimo būdai nėra sąžiningi, nes jie turi pakankamai ištikimus savo rinkėjus, su savo tvirtais principais, kurie yra išduodami.
Be abejo, politika yra kompromisų menas, tačiau rinkėjai balsuoja už partijų programas ir ideologinius principus, tikėdami, kad programos bus vykdomos, o principų laikomasi.
Konservatoriams ir socialdemokratams, matant dabartinius reitingus, kyla natūralus noras rengti pirmalaikius rinkimus, nes manoma ir tikimasi, kad susiformuotų du pagrindiniai – kairės ir dešinės – blokai, kurie, kaip jau parodė praktika, gali sėkmingai susitarti ir kartu valdyti valstybę. Išstumdami gausias ir neparankias centro partijas.
Dar vienas aspektas – kitas Seimas turėtų paskirti naujų prezidento rinkimų datą, o mūsų pagrindinės partijos strateguoja kur kas toliau negu vieną ar du žingsnius į priekį.
– Manote, kad minėtos dvi partijos jau yra suderėjusios ir dėl būsimo prezidento?
– Kodėl ne? Nors nesakau, kad šiuo metu tai yra jų pagrindinis tikslas. Dabar galvojama apie mažumos Vyriausybę, nes ji, ir manau, kad tai teigiamas dalykas, prasilaikys tik iki rudens, nes Seimo opozicijoje bus 85 nariai. Tai natūraliai kels labai didelę įtampą.
O Vyriausybės griūtis prognozuojama todėl, kad šioje situacijoje, be viešųjų ryšių akcijų, premjero kelionių į užsienius, nieko daugiau nepavyks nuveikti. Problemų kils ir dėl Seimo pirmininko – jo klausimas dėl žinomos teismo nutarties taip pat bus svarstomas. Pripažinimas, kad antras pagal svarbą valstybės pareigūnas pažeidė Konstituciją, negali likti be dėmesio.
– „Darbiečiai” garsėjo ir tuo, kad samdydavosi garsius viešųjų ryšių specialistus tiek iš Rytų, tiek iš Vakarų. Ar jie bandys kurti ir ilgalaikę Darbo partijos strategiją, jei ji linkusi išlikti politinėje Lietuvos arenoje?
– Šiuo metu nedirbame nė su viena viešųjų ryšių kompanija.
– Nes visi atsisakė.
– Manau, kad daug verslo struktūrų, kurios aptarnauja politines partijas, dabartiniame psichologinio spaudimo, viešosios nuomonės formavimo procese dalyvauti nenori. Tai natūralu. O kalbant apie ilgalaikę strategiją, tai, žinoma, kad kai kūrėmės, negalvojome tik apie vieną kadenciją Seime. Tikiu Darbo partijos ateitimi, tačiau kiekviena nauja politinė jėga labai sunkiai įsileidžiama į senbuvių būrį. Mes nesame išimtis. Strategiją, žinoma, turime, gal ji tobulintina, tačiau dabar jos atskleisti dar nenorėčiau.
– Tikėtina, kad naujoje strategijoje nežaisite vienetų magija?
– Kokių vienetų?
– Matote, net pati neatsimenate pažadų pakeisti Lietuvą per 1, 11, 111, 1111 dienų?
– Kiekviena partija prieš rinkimus pasirenka kokią nors strategiją ir pateikia per vienokią ar kitokią viešųjų ryšių formą. Ir tos mūsų nuostatos buvo įtrauktos į Vyriausybės programą, o kai kurios jau ir sėkmingai įgyvendintos.
O jums neįstrigo konservatorių lozungai – būti labiau ar daugiau lietuviais? Niekaip nesuprantu, kaip galima būti daugiau tuo, nei jau esi. Tad kiekvienas renkasi savo šūkius, kurie interpretuotini įvairiai.
– Jūs supratote, kokia juoda katė perbėgo tarp jūsų partijos ir socialdemokratų, kurie buvote pagrindiniai tuometės koalicijos ramsčiai?
– Ta katė perbėgo ne tarp partijų. Labai rimti procesai vyko ir vyksta pačioje Socialdemokratų partijoje. Tai buvo pagrindas, nes jėgų pasiskirstymas keitėsi jų partijoje. Atėję nauji žmonės matė kitokią partijos politiką ir strategiją. Esminio, kaip sakėte, katės perbėgimo nebuvo.
– Tikriausiai strateguojate ir galimus naujojo pirmininko rinkimus. Ar galėtumėte juos prognozuoti, žinodama skyrių nuotaikas? Gal partijos pirmininku gali vėl tapti V.Uspaskichas, nors ir yra užsienyje?
– Tokia galimybė numatyta įstatuose. Be to, jis nėra nuolatinis užsienio valstybės gyventojas. Daug mūsų partijos kolegų laikinai yra užsieniuose – juk ir europarlamentarai didžiąją laiko dalį praleidžia ne Lietuvoje. Bet kuriam partijos nariui statutas leidžia kandidatuoti. Tuo labiau kad kai kurie skyriai yra pasiūlę ir V.Uspaskicho kandidatūrą. Jų, žinoma, bus ir daugiau. Ir džiaugiuosi, kad sugebame vykdyti šias demokratiškas procedūras sudėtingoje partijai situacijoje.
– Kokias pamokas išmokote, kokias išvadas padarėte iš šios ypač sudėtingos partijai situacijos?
– Ji nėra ypač sudėtinga. Tiesiog sudėtinga. Pasikartosiu: tikiu, kad gyvename teisinėje valstybėje, kurioje politikams teisėsauga įtakos nedarys. Jei darys toliau, tai padėtis bus sudėtinga ne tik mūsų partijai, bet ir visai valstybei.