Kolegos ją ragino rašyti testamentą, bet ji nusprendė: „Neleisiu save laidoti !..” Ir nuo tada visas tos moters gyvenimas tapo kova dėl išlikimo.
Prieš 20 metų Raisai Nikitinai buvo nustatyta šiurpinanti diagnozė: plaučių vėžys. Dabar jai…80 metų. Ji – pasaulio rekordininkė, ilgų nuotolių bėgikė, pralenkusi visus ir visas.
Jos vardas įrašytas į Rusijos rekordų knygą. Ji grūdinasi lediniu vandeniu ir… stovi ant galvos, taip demonstruodama savo pergalę prieš visas gyvenimo negandas ir mirtiną ligą, kurios paženklinti žmonės dažnai beviltiškai nuleidžia rankas, tarytum atėję į paskutinę kryžkelę.
Kuo baisesnis gyvenimas, tuo daugiau ryžto
Raisa Nikitina gimė Čiuvašijoje, alkoholikų šeimoje – silpnutė, su įgimta širdies yda. Devynerių metų liko visiška našlaitė. Jos įtėviai mušė ją už mažiausią nesėkmę.Net prie bendro stalo jos nesodino.
Vos baigusi mokyklą, Raisa pabėgo nuo įtėvių net už Uralo, nes įmotė vertė ją tekėti už nukaršusio senio, savo nuomininko. Ten miškuose ruošė medieną.
Po dvejų metų Raisa patraukė į Maskvą. Svajojo tapti aktore, tad įsidarbino Ochlopkovo teatre… kūrike.
Atrodė – tai juokinga. Bet gyvenimas parodė – visai ne! Po metų, nugalėjusi konkurse, kur į vieną vietą pretendavo 100, ji įstojo į teatro mokyklą.
Ištisus ketverius mokymosi metus ji… nakvodavo auditorijoje ant stalo!
Puikiai apgynusi diplomą, Nikitina dirbo Sverdlovske, Gorkyje. Paskui grįžo į Maskvos srities Jaunojo žiūrovo teatrą. Vaidino berniukus ir senutes, nes jos išvaizda kitokiems vaidmenims netiko.
Gyvenamasis plotas jai buvo paskirtas, kai perkopė per 40 ir užėmė vyr. redaktorės vietą radijo stotyje „Junost”.
Ir tada, kai atrodė, kad jos gyvenimo sunkiausi barjerai jau peršokti, atsėlino liga.
Ją ilgai gydė nuo įsisenėjusio plaučių uždegimo. Gydė, bet ji kasdien silpo. Pagaliau plaučiuose pastebėjo auglį.
Reikėjo operacijos. Ją pasiuntė į Onkologijos centrą. „Palydėdami ten, kolegos man patarė… rašyti testamentą, bet aš nusprendžiau dėl gyvenimo dar pakovoti”, – ir šiandien prisimena Raisa.
Nors ir labai sunki ir rizikinga, bet operacija įvyko. „Tiesa, man suleido tokią mažą narkozės dozę, kad aš atsibudau, kaip sakoma, dar „po skalpeliu”! O gal ir vėl pažadino mano begalinis noras gyventi?..
Jūs neįsivaizduojate, kokį teko iškentėti skausmą! – drebančiu balsu sako Raisa. – Dvi savaites gulėjau reanimacijos palatoje. Gydytojai stebėjosi: „O mūsų Raja dar gyva!”
Pinigai likusiam gyvenimui
Išėjusi iš ligoninės, Raisa savo butą Maskvoje iškeitė į kitą Pamaskvėje.
Likusių pinigų turėjo užtekti medikų jai prognozuotiems trumpo gyvenimo metams.
Nauji kaimynai jos kosinčios, sunykusios vengė. Jau patį pirmą vakarą pareiškė: „Pas mus nevaikščiokite, nes mes neturime…spirito durų rankenoms dezinfekuoti!”
„Atsitiktinė senutė man pasakė liaudies medicinos receptą: reikia suvalgyti kasdien su pienu po stiklinę miško žemuogių. Aš šliaužiojau po mišką, rinkdama tas smulkias uogeles.
O kai po mėnesio pasirodžiau poliklinikoje eiliniam sveikatos patikrinimui, gydytojai net sušuko: „Betgi jūsų hemoglobinas – kaip jauno, stipraus vyro!”
Į Puščiną, kur tada gyveno Raisa, atvažiavo medikai su paskaitomis apie sveiką gyvenimo būdą.
Pažįstami vos įkalbėjo Rają nueiti pasiklausyti. Nors ir abejodama, ar tai jai ką nors duos, ji nuėjo. Ir ne veltui. Po paskaitos ji susikūrė sau „išgyvenimo programą”.
Naujas kovos etapas
„Organizmo stiprinimą aš pradėjau apsipylimais šaltu vandeniu – rytą ir vakare. Ir būtinai pradėdavau nuo galvos. Buvo šiurpu, bet… norėjosi gyventi.
Greitai pastebėjau, jog vis rečiau mane kankina kosulys, kol pagaliau jo visiškai atsikračiau. Tapau energingesnė, žvalesnė.
O dabar… maudausi ir eketėje! Ir nekosčiu! Vaikštau basa bet kokiu oru, miegu prie atviro balkono ant plono čiužinio.
Užsiiminėju joga kasdien po 45 minutes. Užmiršau, kad valgiau kadaise mėsą, sūrį, gėriau kavą.
Dvidešimt metų nevartoju druskos. Valgau tik stambias kruopas, išvirtas vandenyje, daržoves – kopūstus, morkas, burokėlius, bulves. Iš saldumynų – tik natūralų medų. Kasdien išgeriu po du litrus pastovėjusio vandens. Pieną geriu nevirintą, ir niekada neturiu bėdų dėl virškinimo.
Vieną kartą per savaitę – „sausas pasninkas” 42 valandas be maisto ir vandens. Jis paprastai prasideda penktadieno vakare.
O kartą vien vandeniu, be jokio maisto išgyvenau net 33 dienas. Organizmas išsivalė nuo šlakų, sudorojo viską, kas buvo nereikalinga”, – dėsto savo išgyvenimo programą Raisa Nikitina.
Įsibėgėjimas
Tačiau pagrindinis Raisos ilgaamžiškumo garantas tapo bėgimas (nors ir buvo gimusi su širdies yda!).
„Pradėjau nuo ėjimo, paskui įsibėgėjau: 2 kilometrai, 3, 5, 10…”
Šiandien pensininkė Raja, jei oro temperatūra siekia bent 6 laipsnius šilumos, kasdien nubėga po 24 kilometrus. „Judėjimas – tai gyvenimas!” – įsitikinusi Raisa.
Nikitinos asmenybe susidomėjo Protvino miesto, į kurį ji persikėlė gyventi, sporto klubo treneris Valerijus Lysenka.
Stebėjęs septyniasdešimtmetės bėgimą su sekundmačiu rankoje, jis buvo tiesiog apstulbintas: ji parodė rezultatą, nepasiekiamą net jauniems, stipriems vyrams.
„Lysenka mane įkalbinėjo vykti į Rusijos lengvosios atletikos čempionatą, tačiau aš neturėjau pinigų nei aprangai, nei bilietui. Teko skolintis iš kaimynės.
Tik sporto manieže aš sužinojau, jog bus bėgama ne 800 metrų, kaip buvo man sakyta, o pusantro kilometro. Baisingai susijaudinau. O čia dar ir varžovės pradėjo šaipytis: „Kur jūsų sportbačiai? Juk su tom savo šlepetėm jūs pargriūsite!”
Pagaliau – startas! Pasileidau kartu su visais… Atrodė, tuoj tuoj širdis iš krūtinės iššoks. Ir staiga girdžiu: „Pirmoji atbėgo Raisa Nikitina!”
Aš iškovojau aukso medalį. Tai buvo man pačiai ir kitiems tiesiog neįtikėtina!.. Mano šlepetės manęs nenuvylė!”
Profesionali sportininkė
1997 – 2005 metais Raisa Nikitina dalyvavo net 35 klasikiniuose maratonuose, o kiek kartų bėgo 50 ir 100 metrų, net nesuskaičiuoja.
Jos namuose – 20 aukso medalių (!), dešimtys taurių ir garbės raštų.
Daug jos trofėjų saugomi muziejuose, sporto klubuose. Šiandien ypatingoji senutė – ne tik sporto meistrė, bet ir rekordininkė.
Tarpkontinentinės taurės varžybose 100 kilometrų pensininkė įveikė per 11 valandų 23 minutes, 46 sekundes.
Tai buvo pasaulio rekordas! Ji net 1 valanda ir 30 minučių pralenkė iki tol buvusią rekordininkę – 70-metę amerikietę.
Per paskutiniuosius 17 metų Raisa nė karto nesirgo.
Jos sveikatą nuolatos tikrinę medikai tik gūžčioja pečiais:”Absoliučiai sveika!”
Sužinoję apie bobulės Rajos stebuklingą pasveikimą, jai pradėjo rašyti ligoniai iš viso pasaulio, norėdami kuo daugiau išgirsti apie jos pasirinktą kovos su vėžiu kelią.
Ir Raisa visiems atsako.