Šiandien medų naudoja ir kosmetologai, ir dietologai, ir parfumerijos gamintojai. Saldusis auksas nuo seno garsėja savo gydomosiomis savybėmis.
„Valio, galima valgyti saldžiai!” – džiūgaujame, kai dietologas racione cukrų pasiūlo keisti medumi, ir ne visada nesusimąstome kodėl.
Suprantama, juk kiekvienas jau nuo vaikystės žino, kad medus – labai naudingas produktas. Jame yra unikali medžiagų kompozicija: makro- ir mikroelementų, įvairiausių vitaminų, enzimų, fermentų, organinių rūgščių. Ilinojaus universitete atlikti tyrimai parodė, kad daugiausia antioksidantų turi grikių medus. O 2002 metais Mičigano mokslininkai patvirtino, kad medaus oligosacharidai stimuliuoja bifidobakterijų augimą ir atsparumą, o šios padeda virškinamajam traktui, stiprina imunitetą ir užkerta kelią vėžiui.
Tačiau šios neįkainojamos medaus savybės kažin ar padeda liesėti. Naudingosios medžiagos, kartu paėmus, sudaro daugiausia 5 proc. bendrojo medaus tūrio. Apie 80 proc. vis dėlto yra gliukozė ir fruktozė. 100 gramų medaus – tai maždaug 335 kilokalorijos, glikemijos indeksas (GI) gana aukštas – apie 55. Galima palyginti su cukraus rodikliais – 400 kilokalorijų ir glikemijos indeksas – 60. Sutikite, skirtumas nedidelis.
Dar vienas nemalonus momentas – alergija medui. Daugelis apie tai žino ne vien iš nuogirdų. Kodėl gi tuomet mokslininkai alergiją medui vadina mitu ir prietarais? Tiesą sakant, medus alergiją sukelia tik 0,8 proc. žmonių. O štai dirbtiniai priedai, kurių esama „parduotuvinėje” medaus versijoje, gali sukelti daug nemalonumų. Tačiau ir šimtaprocentiniame natūraliame meduje iš bityno gali būti žiedadulkių, kurios yra stiprus alergenas. Jei ir ši mokslinė žinia nepadeda, vadinasi, žmogus priklauso tam 0,8 proc. Tuomet jam belieka atsisakyti ne tik medaus, bet ir puikios kosmetinės priemonės.
Žmonija jau seniai pastebėjo, kad kvepiantį ir skanų bičių darbininkių produktą galima ne tik valgyti. Asirai senovėje mirusių valdovų kūnus ištepdavo bičių vašku ir panardindavo į medų. Žydai ir slavai medumi gydydavo žmonių ir gyvulių nudegimus ir žaizdas. Konservuojančiosios ir baktericidinės medaus savybės vienodai sėkmingai padėdavo išsaugoti tiek šviežią sumedžiotą laimikį, tiek skaistų merginos veidą. Dar Kleopatra maudėsi pieno ir medaus voniose, o kinų moterys ir šiandien spuogus gydo medaus ir grūstų apelsinų sėklų mišiniu.
Medus dažnai įeina tiek į sausai, tiek į riebiai odai skirtos kosmetikos sudėtį. Jis tinka ir jaunatviškiems uždegimams gydyti, ir raukšlėms mažinti. Nenuostabu, kad šiuolaikinėje kosmetikoje tiek įvairiausių priemonių – nuo lūpų balzamo iki vonios putų.
Įvairios grožio ir terapijos klinikos medų naudoja organoterapijos procedūroms bei celiulitui gydyti. Naudojant specialiąsias technologijas, ląstelių substancijos ir medaus ekstraktas įvedami į organizmą – mikrocirkuliacijai ir kraujotakai gerinti. Tuo pat metu aktyvinama lipolizė ir šalinamas paburkimas. Juk medus padeda sudeginti riebalus ir nutekėti limfai, absorbuoja toksinus ir padeda juos pašalinti iš organizmo. Derinant medų su organiniais preparatais, pasiekiama puikaus efekto.
Vis dėlto parfumerijoje medus naudojamas rečiau. Gaminant kvepalus medus derinamas su šokoladu, karamele ir vanile, taip pat bičių vašku. Saldu kaip du medu.