Į marias aną penktadienį išsiruošėme tik apie 15 valandą. Taikėme į vakarinį kibimą.
Beje, daugiau sėkmės galima tikėtis iš rytinės žvejybos. Bet taip jau įvyko. Iki pietų turėjome visokių ūkinių darbų. Laisvas liko tik pavakarys. Na, o šeštadienio ir sekmadienio orų prognozė pranašavo lietų.
Apie 15.30 val. inkarus išmetėme maždaug prie devynioliktojo plūduro. Gylis – 5-6 metrai. Valčių aplink – keletas. Kodėl nedaug, nesunku suprasti – vėjas iš šiaurės. Dar gerai, kad silpnas. Srovė – iš jūros. Ir vėl paradoksas. Lietuvos HMT Klaipėdos skyriaus duomenimis, aną penktadienį turėjo pūsti pietryčių, rytų vėjas, vandens srovė Klaipėdos sąsiauryje – iš marių. Kaip sakoma, viskas aukštyn kojomis. Ką gi, tapome meteorologų apgauti. Gerai, kad mariose buvo bent srovė, nors ir ne iš marių.
Po 10-15 minučių patikrinome dugnines: taip reikia, kad sužinotume, ar masalu kas nors domisi. Vienų sliekai nepaliesti, kitų – apkramtyti. Vadinasi, yra vilčių, reikia laukti. O laukti teko ilgokai. Pirmiausia gerą pavyzdį parodė valties vadas. Antanas jam padėjo iškelti solidaus svorio karšį. Įgulos nuotaika pragiedrėjo. Po ilgesnės pertraukos ir šių eilučių autorius traukė valtyje spurdantį dviejų kilogramų karšį. Puiku! Bet tai buvo iš esmės visas tos dienos įgulos laimikis. Vėjas sustiprėjo, bangavimas įsilinksmino. Jaučiame, kad jau pučia iš šiaurės rytų (ypač nepalankus žvejybai). Paskui vėjas pasisuko rytų link, o į pavakarę jis perdavė iniciatyvą pietryčiui.
Žvejojantiems mariose toks vėjo šokis ne pirmiena. Jis per dieną kartais pasikeičia net kelis kartus. Tai žvejams labai nemalonus reiškinys, nes žuvys pasidaro pasyvios, „praranda” apetitą, jokiais masalais nesidomi. Tik atsitiktinumo dėka pavyksta kokią paklydėlę pagauti. Nėra taisyklės be išimties.
Nieko gera nesitikėdami, tą dieną mariose meškeriojome iki nusileidžiant saulei. Ji pasislėpė debesyse, parausvindama jo pakraščius. Žvejyba pavyko. Du dideli karšiai, be abejo, džiugino. Laisvalaikis praleistas maloniai. Praturtinta patirtis, ką reiškia žvejoti mariose kaitaliojantis vėjui, esant silpnai srovei.
Kai mes plaukėme namo, pagausėjo valčių, kurios pasirinko naktinę žvejybą. Jų įgulos, be abejo, tikėjosi, kad aprims vėjas, sustiprės srovė – ir viskas bus gerai.
Po poros dienų teko kalbėtis su vieno katerio kapitonu, praleidusiu tą naktį mariose. „Pagavau keturias kuojas, – sakė žvejys, – ir tai buvo visas laimikis”.
Tą penktadienį nuo kranto prie naujosios perkėlos žvejojo geras bičiulis Valius. Kibimo beveik nebuvo. Oro sąlygos visur diktavo savo dėsnius.
Pasiteiravome, kaip sekasi žvejoti Nidos vandenyse. Labai permainingai. Valtys retai pasirodo prie Ventės rago akmenų. Žmonės nerizikuoja išdeginti daug brangaus benzino ir grįžti tuščiomis. Beje, taip dažnai atsitinka. Poilsiautojai mėgsta pameškerioti prie uosto krantinių ir mėgautis smulkiomis žuvytėmis.
Nėra džiuginančių žinių nuo Nemuno ir kitų upių krantų. Tik didelių pastangų dėka vienas kitas atkaklusis suvilioja sterką ar stambų karšį.
Ir vis dėlto aukščiau galvą, žvejai! Vasaros sezonas dar nesibaigė. Ir marios, ir upės dar mus pradžiugins!