Balkanų pietuose netikėtai atsiranda proga pabendrauti rusiškai. Ketvirtą valandą ryto Salonikų (Graikija) priemiestyje sustabdome girtą gruziną, kuris staiga užsinori nuvažiuoti su mumis į šokius. Kai, paaiškinę, kad skubame, šios idėjos mandagiai atsisakome, gruzinas pradeda šnairuoti įtariai. Pagaliau pats, užblokuodamas kelią, susistabdo policijos automobilį ir atiduoda mus pareigūnų apžiūrai. Pavartę pasus, policininkai mus paleidžia, o suima gruziną.
Salonikus tenka kirsti pėsčiomis. Ima švisti, pasirodo į darbą skubančių piliečių. Miesto autobusui važiuojant pro greta stovinčią bažnyčią, keleiviai žegnojasi.
Pakeliui į Stambulą su sunkvežimio vairuotoju sustojame Marmuro jūroje išsimaudyti. Prieina greta iškylaujančios turkų šeimos vaikai ir pavaišina saulėgrąžomis. Jas turkai mėgsta gliaudyti ne mažiau nei tarybiniais laikais mėgo rusai.
Stambulas iš pradžių sužavi savo gyvybingumu. Vis dėlto, tai veikiau atsipalaidavusių nei skubančių žmonių miestas. Daugybė turkų verčiasi smulkiuoju verslu: prekiauja vaisiais, daržovėmis, kilimais ir arbatomis. Šeštą valandą vakaro, užsidarinėjant didžiajam turgui bazarui, aplinkinio rajono šaligatviai nukloti šiukšlėmis ir saulėgrąžų lukštais.
Stambulo gatvėse lyg kokiame Niujorke, pilna geltonų taksi automobilių. Tramvajuose galioja savos socialinės taisyklės. Pavyzdžiui, jeigu tramvajun įlipa pora ir moteris atsisėda dvivietėn kėdėn greta nepažįstamo vyro, nepažįstamasis tuojau pat atsistoja ir užleidžia savo vietą moters bendrakeleiviui.
Turistų mėgstamų rajonų gatvėse vaikšto elgetos. Tačiau pažįstamas turkas sakė šiais „elgetomis” netikėti ir jiems pinigų neduoti, mat elgetavimas esąs tik dar viena išradingųjų turkų „profesija”. Elgetos turi vadybininkus, kuriems dienos pabaigoje suneša suelgetautus pinigus ir gauna atlyginimą.
Stambulo centre Sultanahmede daug su vienišomis turistėmis susipažinti norinčių jaunų ir pagyvenusių vyrų. „How are you today?” (Kaip šiandien laikaisi?), „Are you lost? I can help you” (Ar pasiklydai? Galiu tau padėti), „Where are you from?” (Iš kur tu?) – angliškai kalbina jie praeinančias moteris. Kai kurie būna ir labiau tiesmuki: „Baby, I see your underwear” (Mažute, matau tavo apatinius). Kilimų ir tekstilės pardavėjai kviečia į savo krautuvėles išgerti obuolių arbatos.
Savaitgalis Stambulo parkuose – piknikų metas. Turkų šeimos susirenka vaikus, pasiima maišelį maisto, kilimą ir traukia kur nors ant žolės iškylauti. O ir paprastomis darbo dienomis gali pamatyti ant pievutėse patiestų kilimų iš specifinių, į elektros lemputę panašios formos stiklinių arbatą gurkšnojančių piliečių ar po magnolijų krūmais išgriuvusių snaudžiančių kostiumuotų turkų.
Miestą puošia begalė pirmojo prezidento Mustafos Kemalio Atatürko atvaizdų. Turkų „Ata” (tėvu) vadinamo Atatürko biustai bei statulos stovi parkuose, skveruose, valgyklose ir universitetuose. „Ata stebi mane, ką bedaryčiau”, – reziumuoja turkas Metin.
Nors iš Atatürko šaipytis negalima, liaudis vis tiek kuria apie jį anekdotus, Atos vardą pridengdami kokiu nors „slapyvardžiu”. Šmaikščiųjų istorijų herojus atrodo kitas asmuo, tačiau visi supranta, kad kalbama apie Atatürką.
Bičiulio turko knygų lentynoje pastebiu Hitlerio knygos „Mein Kampf” vertimą. Jį legaliai galima įsigyti Stambulo knygynuose.
Gatvėse kur ne kur vaikštinėja benamės katės ir šunys. Be reikalo žudyti gyvūnus musulmonams draudžia religija. Todėl net ir į šungaudžių tinklus patekę benamiai keturkojai nužudyti nebus. Jie nuvežami į specialią gyvūnų prieglaudą, kurioje sulaukia natūralios savo dienų pabaigos.
Muziejuose ir kituose turistiniuose objektuose kainų politika panaši kaip Rusijoje: saviems pigiau. Antai, norintiems patekti į Osmanų imperijos sultono rūmus Dolmabahce užsieniečiams už įėjimą tenka mokėti dvigubai daugiau nei turkams.
Naktinis gyvenimas ištisą savaitę vyksta Taksim rajone. Čia galima susitikti gėjų, transvestitų, transseksualų bei prostitučių.
Einant ir į mečetes, ir į turkų namus svarbu nepamiršti laiku nusiauti batus. Kai kurie daugiabučiuose gyvenantys turkai batus nusiauna ir palieka stovėti dar laiptinėje.