Namai, kuriuose gyvenimas ilgesnis

Nors ši vasara nepagailėjo karščio, profesoriaus Ričardo Kazlausko bute Vilniuje – vėsu ir gera. Dvelkia harmonija ir ramybe, net sunku patikėti, kad trijuose kambariuose devintame aukšte Vilniuje taip gražiai sutaria tiek daug įvairiausių gyventojų.

Turbūt visa Lietuva pažįsta profesorių Ričardą Kazlauską, kelis dešimtmečius televizijos laidose skiepijusį meilę gyvūnams ir paukščiams, ropliams ir vabzdžiams. Yra žmonių, kuriems jis – tiesiog Daktaras Aiskauda, ne vienam padarėliui išgelbėjęs gyvybę. Tačiau pirmiausia profesorius Kazlauskas yra mokslininkas, gamtos tyrėjas ir propaguotojas, už biologinių žinių perteikimą plačiajai visuomenei apdovanotas Tado Ivanausko premija.

Užpernai gamtininkas atšventė 40 metų darbo televizijoje jubiliejų. Prof. Kazlausko vedama laida – ilgiausiai gyvavusi Lietuvoje. Žiūrovai geriausiai įsiminė jos pavadinimą – „Langas į gamtą”.

Seno brakonieriaus neperauklėsi

„Iš tikrųjų tai ir buvo lyg langas, pro kurį parodydavau gamtos grožį ir įvairovę, – prisiminė prof. Kazlauskas. – Galėjau tą patį perteikti rimtai, moksliškai interpretuodamas kiekvieną gyvūną ar vieną kitą gamtos aspektą – taip ir būdavo mokslinėse konferencijose. Bet man buvo svarbu perteikti tas žinias taip, kad pirmiausia vaikai suprastų. Iš vaikų kada nors išaugs gamtininkai. Ta prasme, kad jie pajus gamtos grožį. Mano devizas: „Seno brakonieriaus neperauklėsi”. O iš vaiko gali padaryti tokį žmogų, kuris gamtą mylės, neskriaus jos”.

Gamtininkas baisisi, kaip dabar Lietuvoje skriaudžiama gamta: vienas dalykas – gaisrai, kitas – kertami miškai. Dažnai prie kelio paliekama nekirsto miško juostelė, o už jos tiesiog plynės atsiveria. Ir kiek metų reikės, kol tie miškai atsikurs ir bus kaip kituose kraštuose.

Kadaise vokiečių studentai, per mokomąją praktiką prof. Kazlausko nuvesti į Lietuvos miškus, stebėjosi jų senove, nepaliesta žmogaus. Vokietijoje natūralių miškų beveik nebėra – visi sodinti.

Kaip tikrose džiunglėse

Gamtininko namuose nuo ryto iki vidurnakčio čiulba devynbalsė. Ji laisvai skraido, galima sakyti, po tikras džiungles. Jau išskleidė žiedą-klumpaitę viena brangiausių Javos salos orchidėjų, įrašyta į Tarptautinę raudonąją knygą. Kitos, orchidėjų karalienės katlėjos, žiedas tik skleidžiasi. Balkone yra dar apie 20 orchidėjų rūšių, o iš viso bute – apie 100 įvairiausių ir dažniausiai kuo nors ypatingų augalų. Argentinos palmei jau 40 metų, už jos – mezozojaus eros reliktinis augalas sagainis, cikas. Figmedis kasmet duoda vaisių. Žaliuoja šventmedis iš Vakarų Afrikos, ginkmedis ir araukarija, kurioje mėgsta patupėti devynbalsė.

„Ji skrisdama atsitrenkė į stiklą ir nukrito. Žmonės pamatė, kad ji vos gyva, nors kartais ir pramerkia akį, tokią mums ir atnešė, – devynbalsės istoriją pasakojo prof. Kazlauskas. – Savaitę buvo komos būsenos, tris mėnesius kvankštelėjusi. Gydžiau, maitinau per prievartą, ir po trijų mėnesių atsigavo. Bet į gamtą negaliu išleisti, nes jau priprato prie dirbtinio maisto. Mėgsta „Smėlinius” sausainius ir, žinoma, kai ko daugiau gauna”.

Gamtininko namuose gyvena ir mažoji krakšlė, nors namų sąlygomis niekas jos turbūt negalėtų išlaikyti. Ir svilikėlis, prieš šešerius metus, taip pat po autoavarijos, atkeliavęs iš Palangos.

Aštuoni paukščiai pas prof. Kazlauską gyveno labai ilgai. Gamtininkas sugeba sudaryti tokias sąlygas, kad jie kartais gyvena gerokai ilgiau nei gamtoje. Pavyzdžiui, Marabu pavadinta karališkoji vandens vištelė, sultonvištė iš Centrinės Afrikos, užskridusi į laivą ir su jūreiviais atplaukusi į Klaipėdą, išgyveno dvidešimt penkerius metus, nors paprastai gyvena dešimt-dvylika metų.

Sustingusi ant sofos krašto svečius pasitiko iguana. Jai būtinai reikia natūralios saulės šviesos, o vėjo ir lietaus ji bijo. Iguanos nagučiai užsibaigia tarsi mažytėmis ylomis, padedančiomis laipioti medžiais, tačiau kaipmat įsikertančiomis ir į žmogaus ranką. Tad be kraujo praliejimo paprastai neapsieinama.

Irako, Irano, Afganistano kalnų dykumose paplitusių geakonų porelė jau susilaukė jauniklių. Yra ir voras paukštėda, ir raudonasis žaltys, ir šinšila.

Rūšių įvairovė

Beje, pirmosios šinšilos Lietuvoje, jų porelė, gauta iš Maskvos, aklimatizuota Pamyro kalnuose, gyveno būtent prof. Kazlausko namuose. O kiek iš viso namuose dabar yra gyventojų, mokslininkas atvirai prisipažino nežinąs. Nebent didesnius galėtų suskaičiuoti.

„Kai buvo mano darbo televizijoje keturiasdešimtmečio jubiliejus, vis dėlto susumavau, kiek pas mus gyveno paukščių, žinduolių, roplių, varliagyvių ir kitų rūšių, – pasakojo pašnekovas. – Įsivaizduokite, Lietuvoje yra 300 paukščių rūšių, mūsų namuose buvo 110 – trečdalis. Apie 50 rūšių žinduolių. Apie 70 vien roplių rūšių: tropikinių anakondų, Vidurinės Azijos žalčių, driežų, geakonų… Buvo net Lietuvos smauglys, kurį nedaug kam teko matyti. Iš varliagyvių pirmos mūsų namuose buvo medvarlės. Iš visų 47 mano ekspedicijų, tolimų ir labai tolimų, į Ameriką, į Tolimuosius Rytus beveik iki Korėjos, Mandžiūrijos džiunglių, į Sibiro platybes, dykumas, taigą, namo keliaudavo tai paukščiai, tai žinduoliai, tai ropliai”.

Gamtininko bute treles traukė Sibiro mėlynoji lakštingala, gyveno ir burundukas iš Sibiro taigos, ir cypliai, arba šienkrovėliai, beveik iš Mongolijos atkeliavę.

Buvo laikas, kad pas prof. Kazlauską gyveno ir dvi gulbės. Viena – netekusi kojos, kita sirguliavo. Gulbinas naktį įsitaisydavo prie miegamojo durų ir laukdavo ryto. Plaukiodavo vonioje. Pasveikusį gulbiną išleido į laisvę Elektrėnuose, nes žiemą kitur nebuvo atitirpusio ledo. Vienakoję gulbę atidavė Panevėžio jaunųjų gamtininkų centrui.

Mylimiausias gamtininko namuose gyvenęs gyvūnėlis buvo bebras. Kas vakarą įsitaisydavo ant sofos vakarieniauti kartu su šeima, o į vonią eidavo graužti šakų. Buvo sumanęs pasistatyti net savo namą: tempdavo į koridorių, ką tik rasdavo spintoje, kol iš tos krūvos tik jo ūsai likdavo kyšoti.

Nesibaigiantis atradimų džiaugsmas

Dabar kamputyje prie spintos – lėlio, Lietuvoje reto paukščio, vieta. Atsitrenkęs į stiklą susilaužė sparnus ir jau niekada nebeskraidys. Nors knygose rašoma, kad šių naktinių paukščių namuose išlaikyti neįmanoma, gamtoje jie maitinasi naktiniais drugiais, gamtininko namuose lėlys išgyvena ir be drugių. Jų prof. Kazlauskui būtų tiesiog gaila.

Gamtininko mokslinių tyrimų sritis yra drugiai. Pradėjo domėtis jais dar karo metais, 1942-aisiais, ir iki šiol tiria. Mokslininko džiaugsmui, tarp drugių, dukros neseniai pristatytų iš automatinės gaudyklės, yra ir nauja rūšis, Lietuvoje dar neaptikta, – žievėsprindis. Tirdamas drugius gamtininkas konstatuoja, kad Lietuvoje klimatas šiltėja, nes Vidurio Europoje gyvenantys drugiai plūstelėjo į šiaurę ir pasiekė mūsų šalį.

Prieš 22 metus išėjusio leidinio „Lietuvos drugiai” duomenis mokslininkas jau papildė apie 200 rūšių ir dabar rengia naują knygą apie drugius.

Geriau – po vandeniu

„Studentai ne visuomet mane mėgdavo, nes buvau kirvis, – prisiminė profesorius, akademiniam darbui Vilniaus universiteto Zoologijos katedroje atidavęs per penkiasdešimt metų ir dėstęs labai įvairias disciplinas. – Jei studentas neišmano zoologijos, botanikos, koks jis biologas?! Tomis pagrindinėmis disciplinomis paremta ir ekologija, ir fiziologija, ir kiti mokslai. Dėsčiau ir entomologiją – apie vabzdžius, ir hidrobiologiją – apie vandenis. Iš hidrobiologijos ir entomologijos buvo mano disertacinis darbas. Tyriau Lietuvos upių gyvūniją, bet mėgdavau nardyti jūrose, upėse ir ežeruose. Ką ten plaukioti viršuje, geriau po vandeniu – ten tai įvairovė!”

Gamtininkas yra seniausias Lietuvos akvariumininkas. Pirmą akvariumą įsigijo 1936 metais. Jo namuose prieš keturiasdešimt metų atsirado ir pirmas jūrinis akvariumas Lietuvoje. Tada dar nebuvo nė Jūrų muziejaus Klaipėdoje ir niekas nežinojo, kad esama jūrinių akvariumų. Per tuos kelis dešimtmečius akvariumų profesoriaus bute būta ir didelių, ir mažų. Ir dabar viename plaukioja koralinės žuvys, veši bent septynių rūšių koralai, tarp akmenukų veisiasi kiti turtingo jūrų pasaulio, kurį ir dabar mokslininkas mėgsta retkarčiais patyrinėti, gyvūnėliai.

Giminės biologija

Pašnekovas juokavo, kad ir jo paties biologija yra gana įdomi. Propromočiutė iš mamos pusės buvo bajorė ir gyveno Suvalkų krašte. Tėvo motina, irgi bajorė, kilusi iš seno lietuviško krašto, dabar esančio Baltarusijoje, dirbo ekonome caro rūmuose, ir tėvas gimė Sankt Peterburgo apylinkėse. Po revoliucijos jis, dar vaikas, su mama, nes tėvas pakeliui mirė, bemaž pėsčias parėjo į Dzūkiją.

Vyriškosios giminės šaknys tiek iš mamos, tiek iš tėvo pusės buvo dzūkiškos. Ir prof. Kazlauskas augo Dzūkijoje, netoli Druskininkų, mažame Latežerio kaimelyje. Kaip pats sako, miško glūdumoje, todėl nenuostabu, kad gamta tiesiog įaugusi į sąmonę.

Abu tėvai, Stasė ir Stasys Kazlauskai, buvo mokytojai. Tėvas dar ir fotografas, artistas, meškeriotojas, medžiotojas. Mama, kai šeima 1937 metais persikėlė gyventi į Vilnių, vaidino „Vaidilos” dramos teatre. Šiuos gabumus paveldėjo gamtininko sesuo iš mamos antrosios santuokos – Lietuvos nusipelniusi artistė Panevėžio dramos teatro aktorė Dalia Melėnaitė.

„Mano šeimoje – didelė įvairovė, nes vienas brolis, Raimundas, buvo karininkas, kitas brolis, Algis, – jūreivis. Sesuo Nijolė dirba gydytoja Klaipėdoje”, – pasakojo prof. Kazlauskas.

Jis pats užaugino dvi dukras, gamtininkes. Rita dirba Kauno medicinos universitete dėstytoja, Jūratė – Vilniaus universiteto Gamtos fakulteto vyr. mokslinė bendradarbė. Sūnus Egidijus iš antrosios santuokos, nuo mažens gerai pažįstamas televizijos žiūrovams iš prof. Kazlausko laidų „Vakaras su tėveliu”, šiemet baigė Vilniaus universitetą. Gavo biochemiko diplomą ir dirba Biochemijos institute. Mokslininkas turi ir vaikaičių, tačiau nė vienas nėra gamtininkas.

Kur traukia širdis

„Kiekvienas eina ten, kur širdis traukia, ir tai yra geriausia, – įsitikinęs prof. Kazlauskas. – Mane patraukė gamta. Nors įstojau į mediciną, mediku netapau – pabėgau. Ir nesigailiu”.

Su pirmąja žmona, ekonomiste, gamtininkas išgyveno dvidešimt penkerius metus. Su antrąja gyvena jau trisdešimt metų. Nors amžiaus skirtumas – dvidešimt dveji metai, ryšys, pasak pašnekovo, yra nepaprastai glaudus. Dijana Kazlauskienė – dailininkė. Dailininku dar vaikystėje norėjo būti ir gamtininkas, žvelgiantis į gamtą ne vien iš mokslo pusės, subtiliai jaučiantis jos grožį ir sugebantis paprastais, suprantamais žodžiais jį perteikti.

Prof. Kazlauskas žmoną vadina didžiausia savo padėjėja. Jiedu bendradarbiauja ir leisdami knygas. Bent penkios iš 16 gamtininko knygų iliustruotos žmonos.