Didžiausia pasaulio dujų gavybos bendrovė tampa vis svarbesniu Kremliaus ginklu pamažu įsibėgėjančioje Rusijos prezidento rinkimų kampanijoje
Šiaurės Vakarų Sibire esančiame Naujajame Urengojuje vidurdienį gatvės tuščios – beveik visi dirba tenykščiuose gamtinių dujų telkiniuose. Šį arti poliarinio rato įsikūrusį miestą, kuriame yra 110 tūkst. gyventojų, galima vadinti didžiausios pasaulyje dujų kompanijos „Gazprom” nuosavybe.
„Dirbti „Gazprom” – prestižo reikalas. Juk ir pati kompanija save įvardija „tautos pasididžiavimu”, – savaitraščiui „Business Week” sakė vietos dujų telkinyje dirbantis Olegas Paulukovas
Vidutinė Rusijos darbininko mėnesio alga yra 350 JAV dolerių (959 litai), tačiau dujų telkiniuose dirbančio techniko užmokestis siekia 3 tūkst. dolerių ir daugiau. Visoje Rusijoje „Gazprom” dirba 330 tūkst. darbuotojų. Naujajame Urengojuje savo darbuotojams „Gazprom” suteikia daug naudos – beveik nemokamus darželius vaikams, beprocentes būsto paskolas, nemokamą sveikatos apsaugą, finansuoja užjūrio keliones.
Susigrąžino pasitikėjimą
„Gazprom” taip pat leido rusams susigražinti po sovietmečio prarastą pasitikėjimą savo valstybe. Dujų milžinas tapo Rusijos prezidento Vladimiro Putino mėgstamu ginklu naujo pobūdžio šaltajame kare, kuriame svarbiausia parodyti ne branduolinio sunaikinimo, o baimės likti be šilumos šaltą žiemą grėsmę.
Didėjanti Europos priklausomybė nuo „Gazprom” leidžia Kremliui parodyti savo jėgą visam žemynui – nuo Suomijos iki Vokietijos ar Italijos. Dauguma vakariečių su nerimu stebėjo, kaip praėjusį sausį „Gazprom” didžiavosi nutraukęs dujų tiekimą Ukrainai, vėliau pareiškęs dujų tiekimą iš Europos nukreipsiantis Kinijos link.
„Gazprom” tampa viena svarbiausių Rusijos ūkio institucijų (į šalies biudžetą suneša 8 proc. visų pajamų) ir vienu pagrindiniu vietinės politikos žaidėjų.
„Gazprom” – caras ir Dievas
Sibiro tundroje tuzinas darbininkų iš Naujojo Urengojaus į žemę grūda storą plieninę kartį. „Gazprom” ir dvi Vokietijos kompanijos čia į dujų gavybą yra investavusios 1,5 mlrd. dolerių. Jei viskas vyks, kaip planuota, 2010 metais dujos iš šio telkinio šildys milijonus vokiečių.
„Tai yra mūsų užduotis, ir mes ją įvykdysime”, – pabrėžia Eduardas Chudaynatovas, vietinis „Gazprom” bosas, kuris be jokios ironijos „Gazprom” vadovą Aleksejų Milerį pavadino „savo caru ir Dievu”. Eduardas „Gazprom” pradėjo dirbti 2003-iaisiais metais. Prieš tai 20 metų jis gyveno 300 mylių piečiau esančiame Neftjuganske – dideliame Rusijos naftos pramonės centre. Ten jam teko vadovauti vietos savivaldybei, o prieš darbo „Gazprom” pradžią jis buvo trejus metus dirbęs šiaurinio Nencų regiono federaliniu inspektoriumi, taigi buvo Putino režimo „akys ir ausys”.
Pirmieji Naujojo Urengojaus pastatai iškilo tik prieš 30 metų, kai čia atvyko darbininkai iš Centrinės Azijos, Gruzijos ir pradėjo ieškoti dujų. Chudaynatovas pasakoja, kad prezidento Boriso Jelcino valdymo metais „Gazprom” prarado pagrindinio savo turto kontrolę, tačiau vėliau Mileris ir Putinas naudodamiesi savo galia visą prarastą turtą susigrąžino. Taip buvo įtvirtintos Kremliaus pastangos į valstybės rankas sugrąžinti naftos ir dujų ūkio kontrolę.
Glaudūs ryšiai
Šiaurės Rusija „Gazprom” bendrovei yra dosni – čia vien pernai bendrovė išgavo 560 mlrd. kubinių metrų dujų. Tai sudaro 91 proc. visų Rusijoje arba ketvirtadalį visame pasaulyje išgautų dujų.
Kremlius dabar valdo didžiąją „Gazprom” akcijų dalį. Bendrovei vadovaujančio Milerio, kaip ir daugelio kitų „Gazprom” aukštų pareigūnų, ryšiai su prezidentu Putinu užsimezgė Sankt Peterburge – mieste, iš kurio prezidentas yra kilęs ir kur pradėjo savo politinę karjerą. Dmitrijus Medvedevas, dar vienas Sankt Peterburgo klikos narys, „Gazprom” valdybos pirmininkas, Kremliuje eina pirmojo vicepremjero pareigas.
Manoma, kad 2008 metais prezidentauti baigsiantis Putinas savo galios Kremliuje neprarastų, jei taptų „Gazprom” vadovu (pats Putinas tokį planą neigia). Tuo tarpu Medvedevas yra laikomas realiausiu kandidatu pakeisti Putiną po dvejų metų. Jau dabar jis važinėja po visą Rusiją ir žada pigų šildymą dujų neturintiems miestams.
Dujų laukė pusę amžiaus
Toks miestas yra ir šiauriau Maskvos esantis Kaliazinas, kuriame veikia vienas batų, penki siuvimo fabrikai bei įmonė, gaminanti detales MiG naikintuvams.
„Dujos pakeis mūsų gyvenimą” – tokį lozungą iškėlę Komunistų partijos „aparatčikai” jau 1950 metais ruošėsi įvesti dujas į Kaliaziną. Tačiau tik 1991 metais „Gazprom” pradėjo tiesti dujotiekį į šį miestą. Vėliau statybos sustojo. Tik praėjusių metų pabaigoje dujos į Kaliaziną pagaliau pradėjo tekėti. Mieste įvyko didelė šventė, šalia miesto elektrinės buvo pastatytas dujomis kūrenamas fakelas. „Dujos pakeis mūsų gyvenimą iš esmės ir leis būti arčiau civilizacijos”, – tuomet kalbėjo miesto meras Konstantinas Iljinas.
Viena priežasčių, kodėl į Kaliaziną buvo nutiestas dujotiekis, yra ta, kad Tverės apskričiai, kuriai priklauso ir šis miestas, pradėjo vadovauti naujas valdytojas Dmitrijus Zeleninas. Jis per rinkimų kampaniją rinkėjams žadėjo siekti, kad dujos būtų įvestos ir į jų miestus. Nuvykęs į Maskvą ir laikydamas rankose kepurę Zeleninas prašė „Gazprom” vadovą Milerį, kad Tverės apskrityje būtų baigti dujotiekio tiesimo darbai.
Nauda akivaizdi
Šių metų pabaigoje visos devynios Kaliazino elektrinės bus šildomos ne mazutu, o daug pigesnėmis dujomis. Nutiesus dujotiekį vartotojai už dujas mokės vos dolerį per mėnesį, o pavyzdžiui, balionas propano dujų čia kainuoja 4,5 dolerio. Be to, sumažės sąskaitos už elektros energiją, nes gyventojams nereikės naudoti elektrinių vandens šildytuvų. „Didžiuojamės, kad tai padarys mūsų Rusijos bendrovė. Kasdieniniame gyvenime dujos yra didelis pliusas”, – džiaugėsi vietos gyventojai.
Kol „Gazprom” valdybos pirmininkas Medvedevas manevruoja jau faktiškai prasidėjusioje Rusijos prezidento rinkimų kampanijoje, žarstomi pažadai, kad iki 2007 metų dujos pasieks daugiau nei tūkstantį Rusijos miestų ir miestelių. Tuomet pigiomis dujomis galėtų džiaugtis 60 proc. šalies gyventojų.