Buvusio pretendento į Kolumbijos prezidento postą Antano Mockaus mama vengia pasakoti apie savo sūnų
Nedidukė, kukli, juodais marškinėliais su Peru reklamuojančiu užrašu „Nasca” vilkėjusi moteris Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus patalpose iš pradžių jautėsi nejaukiai. Žvalgėsi smalsiai, bet atidžiai ir atsargiai.
Tačiau netrukus į devintąją dešimtį įkopusi vieno garsiausių Pietų Amerikos lietuvių – dvi kadencijas Kolumbijos sostinės mero pareigas ėjusio bei buvusio pretendento į šios šalies prezidento postą Antano Mockaus mama Nijolė Sivickaitė-Mockienė apsiprato ir net pajuokaudavo.
Vengia kalbėti apie sūnų
Apie pastaruoju metu išgarsėjusį Nijolės Sivickaitės-Mockienės sūnų Antaną Mockų niekas neklausinėjo. Dauguma žinojo, kad moteris apie jį vengia kalbėti, itin retai fotografuojasi.
Kolumbijoje iki oro uosto Nijolę palydėjo asmens sargybiniai. Vizionierių partijos įkūrėjo ir nesėkmingai prezidento rinkimuose dalyvavusio ir vos 2 procentus balsų surinkusio A.Mockaus mama garsėjančioje žmonių grobimais Kolumbijoje stipriai saugoma.
„Jai buvo neįprasta, kad Lietuvoje gali jaustis saugiai, – „Kauno dienai” sakė jos aplinkos rato žmogus. – Tačiau ji labai kukli, nekėlė jokių reikalavimų, nors jos nuotaikos dažnai svyruoja. Tiesa, vengia bendrauti su nepažįstamais, dažniausiai kalba tik apie meną”.
Pirmiausiai Lietuvoje aplankiusi tėvo kapą Krebotiškyje N.Sivickaitė-Mockienė rengiasi išvykai į Varėną ir labai nori dar kartą pamatyti ją sužavėjusią Nidą.
Apsistojo draugės namuose
Keliolika Kauno menininkų, dauguma keramikų bei dailininkų, smalsiai vertino viešnią. Ant stalo daugėjo vaišių: šakotis, pyragai, vyšnios, mėlynės, kava, arbata, šampanas, vynas.
Susitikime su 1944 metais iš Lietuvos išvykusia menininke dalyvavo ir dvi jos pusseserės – Jūratė ir Danutė. Tarp būrio žmonių sėdėjo ir Kolumbijos endokrinologė profesorė – kaip ir Antanas, Kolumbijoje gimusi Nijolės dukra Ismena. Kalbama, kad priėmimui pas ją jau surašyti vizitai iki šių metų pabaigos.
Neseniai į Lietuvą trumpam atvykusios Nijolė ir Ismena apsigyveno N.Sivickaitės-Mockienės mokyklos draugės, kaunietės Apolonijos Nistelienės, namuose. Moterys jau daug metų bendrauja laiškais.
„Gaila, kad laiškas į Kolumbiją arba Lietuvą nukeliauja tik per mėnesį, – atsiduso A.Nistelienė. – Nijolė – Panevėžio mergaičių gimnazijos mokinė. 1941 metais ištrėmė jos tėvą, kurio daugiau ji taip ir nematė. Labai didelė Lietuvos propaguotoja, Kolumbijoje per televiziją kelis kartus surengė laidą apie Lietuvą, rodė Čiurlionio reprodukcijų skaidres. Žinoma, labai išgarsėjo, kai Antanas Mockus tapo Bogotos meru”.
Sūnus išgarsėjo ekscentriškais poelgiais
54 metų filosofijos magistras, matematikas, topologijos profesorius, vėliau politikas Antanas Mockus trečioje pagal gyventojų skaičių Pietų Amerikos šalyje išgarsėjo savo ekscentriškais poelgiais.
Su kolumbiete žmona sulaukęs dviejų dukterų – Laimutės ir Dalytės – ir mamos dėka lietuviškai kalbantis Antanas dvi kadencijas buvo daugiau nei 7 milijonus gyventojų turinčios Bogotos meru.
Iš Nobelio premijos laureato Duglo Norto ir Sokrato, anot mamos, besimokęs A.Mockus tapo labai populiarus tarp „bogotanos” – taip save vadina Bogotos gyventojai. „Jis – paprastas iš nuoširdus”, – tai vienas pagrindinių jam skirtų paprastų žmonių komplimentų.
Bogotos meras išgarsėjo netradiciniais vadovavimo būdais. Valdydamas miestą ir kovodamas su „laukiniu eismu” jis pasamdė 420 artistų trupę, kuri padėjo sureguliuoti miesto transportą. Jis paskatino „bogotanos” per gatvę vaikščioti perėjomis ir pranešti apie sąžiningus taksistus. Po 150 taksistų pagyrimų jis juos pavadino „Zebrų kunigaikščiais” ir įkūrė klubą.
Dušo kabinoje – prieš televizijos kameras
A.Mockus sugalvojo „moterų naktis”. Tuomet vyrams siūlė būti namuose su vaikais, o moterims už savivaldybės lėšas surengė nemokamus koncertus. Į pirmąją iš trijų „naktų” atvirame lauke susirinko apie 700 tūkstančių Bogotos moterų!
Miestui pritrūkus vandens, prieš televizijos kameras jis pasirodė muiluotas dušo kabinoje ir užsuko čiaupą. Dar vienas jo ekscentriškas darbas: tų, kurie gali, meras paprašė savanoriškai mokėti didesnius mokesčius. Neįtikėtina, bet Bogotoje atsirado net 63000 tokių savanorių.
Su liūtais viename narve buvusio žmogaus dėka žmogžudysčių skaičius per metus Bogotoje sumažėjo 3,6 karto – nuo 80 šimtui tūkstančių gyventojų iki 22 žmonių. Žuvusiųjų per metus autoavarijose žmonių skaičius sumažėjo nuo 1300 iki 600, vandens vartojimas sumažėjo 40 procentų.
„Negaliu ir nenoriu prisiimti pagyrų, nes prie to prisidėjo milijonai”, – teigė Bogotos meru buvęs lietuvis A.Mockus.
Turi mokinį
„Myliu molį”, – prieš demonstruodama skaidres ir komentuodama vaizdus sakė buvusio Bogotos mero mama.
1946-1950 metais Meno gimnazijoje Vokietijoje studijavusi Nijolė Bogotoje gyvena jau 56-uosius metus. Dirbusi žurnalo „Cromos” iliustratore nuo 1958 metų ji pradėjo užsiimti keramika ir skulptūra, aktyviai kūrė bei dalyvavo tarptautinėse parodose, studijavo Kolumbijoje bei Centrinėje Amerikoje.
„Čia – mano mėgstamiausios darbo vietos. Čia – darbai iš nešvaraus molio. Labiausiai patinka ne baltas, bet spalvotas. Molį deginu žemoje temperatūroje – iki 1000 laipsnių karščio. Naudoju ir metalą. Pačiai viską dirbti jau labai sunku, todėl turiu jauną mokinį. Jis atlieka sunkesnius darbus, suvirina metalą… – tęsė kai kuriuos žodžius lietuviškai pasitikslindama ir su nežymiu akcentu kalbanti moteris. – Čia kūrinys, kurį pavadinau „Sėkla”, čia – „Pakalbinti kūnai”. Čia – Antanas pagamino vieną aparačiuką iš senos siuvimo mašinos, kuris kelia didelį garsą… Jums nenusibodo?”
Sentimentalus ir teisingas sūnus
Po trumpų vaišių, apsupta giminių, draugų ir dukters, iš tvankios patalpos moteris išskubėjo namo. Pažiūrėjusi į įjungtą diktofoną ji sumojuodavo rankomis. Ir tik išjungus pasakė kelis sakinius.
– Žinome, kad Jus, dabar atvykusią į Lietuvą, sužavėjo pirmą kartą paragauti šaltibarščiai, – pradėjome pokalbį su Nijole Sivickaite-Mockiene.
– Man labai patiko šaltibarščiai, – linktelėjo galvą. – Ar paėmė mano daiktus ir skaidres? Čia jaučiuosi gerai, bet stebiu, nes visi atrodo gerai, bet…
– Kolumbija daugumai lietuvių – tai kokainas, kalnai ir žmonių pagrobimai, – su skubančia A.Mockaus mama trumpam prisėdome ant sofos.
– Tai labai graži šalis, – sakė Nijolė. – Ten išties pavojinga, grobia žmones, bet mes juk gyvename?
– Jus Kolumbijoje saugo, o čia – ne…
– Ten yra saugomų žmonių. Bet laimė, kad čia manęs nereikia saugoti. Mano sūnus Antanas rugsėjo 21 dieną atvyks į Lietuvą ir pakalbės apie Kolumbiją… Žinote, jau baigsiu kalbėti.
– Jūs – menininkė, o sūnus politikas… – moterį pavyko dar trumpam įkalbėti prisėsti.
– Oi, kaip baisu, – juokiasi. – Kodėl tapo politiku? Jis studijavo filosofiją, o šis mokslas kartais susijungia su politika.
– Koks žmogus yra Antanas?
– Labai sentimentalus, darbštus ir nuoširdus žmogus…
– Tuo jis sužavėjo bogotiečius?
– Jis gimė Kolumbijoje, buvo universiteto rektorius, o žmonėms patiko jo nuoširdumas ir paprastumas, – moteris dar kartą atsisveikino ir pakilo eiti.
– Tačiau rinkimus jis pralaimėjo.
– Įkūrė politinę organizaciją „Visionario”. Bet pralaimėjo. Negražu taip sakyti, bet prezidento rinkimų kampanijai jis neturėjo daug pinigų.