„Baltadienio kūrybinė laboratorija” – tai paroda, atsiradusi po menininkų simpoziumo Videniškių dvare
Violončele ir pianinu atliekamas argentiniečių kompozitoriaus kūrinys „Gražios moters šokis” sostinės Šv. Jono gatvės galerijoje pasėjo tylą. Aplink – suklusę, susižavėję žmonių veidai, o prieš akimirką valiūkiškai krykštavę vaikai nutyla.
Taip prasidėjo jau ketvirtoji Molėtų galerijos „Akcija M” vadovės Aistės Gabrielės Černiūtės kuruojamo simpoziumo paroda „Baltadienio kūrybinė laboratorija”. Šiais metais parodą rengė 16 menininkų iš Vilniaus, Molėtų ir Utenos. Jie kūrė Videniškių (Molėtų rajonas) paveldo ir kraštovaizdžio temomis, jas siedami su asmeniniais išgyvenimais. Svarbiausias simpoziumo tikslas buvo senojo kultūrinio ir dvasinio centro Videniškiuose gaivinimas, visuomenės pažindinimas su Lietuvos istoriniu paveldu bei menininkų veiklos skatinimas. Renginio organizatoriai nebuvo nuvilti – į Šv. Jonų gatvės galeriją susirinko nemažai įvairaus amžiaus svečių, susidomėjusių pastangomis pavaizduoti Lietuvos istorinį palikimą.
Jau nuo 2003 metų dviem liepos mėnesio savaitėms į Videniškius, į tapybos plenerą, sukviečiami menininkai iš skirtingų Lietuvos miestų. Jie gyvena buvusiame vienuolyno viršininko pastate. Dailininkai, kurdami vietinio paveldo temomis, sieja juos su savo potyriais. Taip atsiranda kiekvieno legenda, subjektyvi mitologija. Černiūtė pabrėžė, kad per plenerą itin svarbūs bičiuliški menininkų santykiai, bendravimas ir dalijimasis patirtimi. „Kiekvienas dailininkas turi galimybę pasikalbėti su kolega apie jo meną ir klausti tų dalykų, kurie jam neaiškūs. Vyksta kūrėjų dialogas”, – sakė kuratorė.
Menininkų darbai tarsi šaukte šaukia apie Videniškių gamtos žavumą, patrauklumą, paslaptingumą ir sakralumą. Atrodo, kad pažįstame kiekvieną gimtojo kaimo kampelį, bet vos pažvelgus į jį kitu žvilgsniu paaiškėja, koks išties jis yra nepažįstamas. Gal žinomas visas kaimas, bet kokios paslaptingos jo detalės – vartai, namai, bažnyčia… Šįkart menininkų darbuose ypač daug sakralumo. „Net cinikas – gerąja žodžio prasme – Andrius Zakarauskas ėmėsi sakralumo temų”, – sako menotyrininkas Vidas Poškus.
Į šiuos įvairia technika tapytus piešinius reikia įsižiūrėti, pamatyti – tik tada paaiškės mintis, „parašyta” akvarele ant balto popieriaus lapo. Kai įsigilini į paveikslą, rodos, kad išryškėja jo paslaptys… Kai kurie darbai primena vaikystės tepliones, tik jie truputį kitokie – turi prasmę. Kiekvienam žmogui vis kitokią…