Nedideliame Vilkaviškio rajono Sūdavos kaime pačių gyventojų iniciatyva prieš keletą metų įkurtas kaimo muziejus šiandien tapo vietos žmonių susibūrimo vieta, čia užsuka ir pro šalį važiuojančių turistų grupės.
Kaimo muziejus prieš ketverius metus buvo įkurtas sename Rementiškių dvaro pastate, kaip manoma, statytame XVIII amžiuje. Ilgai jame glaudėsi kolūkio kontora, todėl pastatas nebuvo nuniokotas. „Privatizuojant likviduojamos žemės ūkio bendrovės turtą dvaro pastatas buvo įvertintas 70 litų, tad mūsų kaimo žmonės ir nutarė geriau jį nupirkti ir įkurti muziejų, nei leisti, kad kas nors įsigytų dėl plytų”, – LŽ kalbėjo viena iš muziejaus kūrimo iniciatorių, jo prižiūrėtoja Regina Naujokaitienė, rodydama neseniai jos pačios netoli dvarvietės aptiktą XVIII amžiaus raudoną plytą su įrėžtais inicialais. Šios plytos degtos vietinėje plytinėje, iš tokių sumūrytas ir senasis pastatas.
Naujokaitienė neslėpė, kad muziejaus pradžia nebuvusi lengva – reikėję pasirūpinti ne tik eksponatais, bet ir pastato remontu, baldais ekspozicijoms. „Mums pagelbėjo užsienyje gyvenančių kraštiečių aukos. Už jas sutvarkėm elektros instaliaciją, perklojom grindis ir įrengėm šiokią tokią apsaugą”, – sakė muziejaus prižiūrėtoja. Ji minėjo, kad liko sutvarkyti šildymo sistemą, nes kol kas šaltuoju metų laiku muziejų tenka uždaryti.
Kiek kaimo muziejuje sukaupta vertybių, jo prižiūrėtoja sakė net negalinti pasakyti. Eksponatai kol kas dar tik inventorizuojami, tačiau jau dabar aišku, kad jų – ne vienas tūkstantis. Ypač daug sukaupta įvairių dokumentų, knygų. Šias muziejui dovanojo Lietuvoje ir užsienyje gyvenantys kraštiečiai.
„Esame pririnkę labai daug įvairių senų buities rakandų, kitokių daiktų, todėl ekspoziciją pabandėme suskirstyti į skyrius, jiems parinkome atskirus kambarius. Vieni jų skirti mūsų kraštiečiams ir jų dovanoms, kiti – Sūdavos ir aplinkiniuose kaimuose gyvenančių menininkų kūrybai. Parodysime kaimo istoriją įvairiais laikotarpiais, senuosius amatus”, – pasakoja Naujokaitienė, vedžiodama po daugybę nedidelių kambarėlių. Mat kuriant muziejų vidaus patalpos nebuvo pertvarkytos, taip ir liko dvylika nedidelių kambarių. Tiesa, moteris baiminasi, kad ilgainiui muziejui gali pritrūkti vietos – dar labai daug eksponatų laukia saugykloje. Todėl ji puoselėja viltį, kad rajono valdžia išgalės iš dabartinių savininkų išpirkti kitą dalį Rementiškių dvaro pastato. Privatus asmuo kol kas jam priklausančia pastato dalimi mažai naudojasi, kur kas dažniau ten įvairius minėjimus rengia kaimo muziejus.
„Džiaugiuosi, kad mūsų krašto žmonės neabejingi istorijai, praeičiai. Ir papasakoja, ką prisimena, ir padovanoja įvairių istorinę vertę turinčių daiktų, dokumentų”, – tvirtina į muziejininkystę pasinėrusi Naujokaitienė, daugiau kaip pusę amžiaus Sūdavos vidurinėje mokykloje vaikams dėsčiusi matematiką.