Socialinę atskirtį šiandien jau turbūt dauguma suvokiame kaip pagrindinę mūsų visuomenės problemą. Svarstomi būdai, kaip ją spręsti.
Radikaliausia, be abejo, būtų keisti mokesčių sistemą, įvesti progresinius mokesčius. Taip pasielgti turėtų siūlyti socialdemokratai – tai esminė jų programos nuostata. Tas būdas pripažįstamas ir krikščionių demokratų, tai būtų pagrindas šioms partijoms bendradarbiauti. Vokietijos pavyzdys visiems stovi prieš akis.
Tačiau į problemą gali būti pažvelgta ne tik politikos, bet ir etikos požiūriu. Ne ieškant įstatyminio visuomenės elgesio sureguliavimo, o siekiant pačios visuomenės vidinių nuostatų pokyčių: nuo egoizmo, egocentrizmo, savanaudiškumo, pavydo – į altruizmą, atjautą, artimo meilę. Šitokios orientacijos visuomenėje labai stinga. Stinga įvairiems žmonėms, nepaisant jų pasaulėžiūros. Savaime aišku, pirmiausia žvilgsnis nukrypsta į krikščioniškąją, katalikiškąją bendruomenę, kurios pasaulėžiūros, religinio pasaulėvaizdžio pamatas yra artimo meilė. Jos dvasiniai vadovai nuolatos kreipia dėmesį į neatitikimą tarp Evangelijos mokymo, žodžiais išpažįstamų tiesų ir gyvenimo praktikos, bet situacija nelabai keičiasi. Manyčiau, tai susiję su tuo, kad visuomenėje apskritai labai maža savęs analizavimo ir vertinimo, iki šiol esame vaizduotės ir jausmo žmonės, kuriems stinga kritinio mąstymo, objektyvaus vertinimo, pagrįsto argumentais ir logika.
Šioje srityje lemia toli gražu ne vien intelekto, mąstymo lygis. Gal dar svarbiau tai, ką galėtume pavadinti jausmų ugdymu, gebėjimu atjausti. Socialinio jautrumo lavinimas. Kaip šia prasme moksleiviai ugdomi mokyklose, kokią literatūrą jie skaito? Beje, per vasarą jie privalo susipažinti ne su vienu literatūros kūriniu. Tačiau matyt vengdami sovietmečio sociologizavimo esame apskritai nusigręžę nuo socialinės vaizduotės aspektų literatūroje. Socialinės skriaudos, neteisybės, nelygybės temos, tokios svarbios klasikinėje lietuvių literatūroje, neretai lieka be dėmesio, neprisideda prie jaunos širdies ir sąžinės formavimo.
Man atrodo, labai iškalbingos šiemet abiturientų išleistuvės. Žiniasklaida jau rašė, kiek jos kainavo tėvams. Stebino sumos, išleistos drabužiams, šukuosenoms, aksesuarams. Galima suprasti jaunimo norą pasipuošti, linksmintis, bet negali nei suprasti, nei pateisinti, kad tokiam išlaidavimui pritaria tėvai, neprieštarauja mokykla. Ką čia tėvai! Juk tos jaunimo elgesio grimasos yra ne kas kita kaip tėvų mentaliteto atspindys. Jie jau prarado ryšį su autentiška liaudies kultūra ir nesugebėjo įaugti į aukštąją tautos kultūrą.
Labai gaila, kad visuomenės nuomonę neretai nulemia būtent šitas bekultūris, tuščiagarbis sluoksnis, o inteligentija nepajėgia pakoreguoti situacijos. Savo vaidmens nesuvaidina mokykla. Ar ne jos pareiga būtų aktyviai formuoti tarp moksleivių, klasės draugų solidarumo jausmus, supratimą ir pajautimą, kad nedera girtis tėvų turtinėmis galimybėmis ir taip skaudinti bendramokslius, kurie tokių galimybių neturi. Argi nėra vertybė paskutinį atsisveikinimo su mokykla, su savo klase vakarą pajusti draugiškus bendrumo ryšius, kurie dažnai išsilaiko daugelį metų, kartais net iki gyvenimo pabaigos? Ar tai tik tušti, beverčiai sentimentai? O gal vis dėlto tai moralinė nuostata, kuria paremtas visuomenės gyvenimas taptų šviesesnis, teisingesnis ir lengviau pakeliamas.