Nepaisant tikro plėšikavimo muitinėse, Bulgarijoje patirti įspūdžiai buvo to verti. Ši šalis prie Juodosios jūros mus nustebino savo grožiu ir privertė patikėti: dar kiek, ir Bulgarija bus pajėgi varžytis su populiariausiais Europos kurortais.
Rumuniją palikome subjurusia nuotaika: įvairiausių mokesčių prisigalvoję muitininkai, nė žodžio nepralemenantys angliškai, nureketavo iš mūsų daugiau nei šimtą litų, o dar keturiasdešimt paėmė bulgarai. Galiausiai pervažiavome savo automobiliu per purviną balą – muitininkai tai vadina dezinfekcija – ir štai mes jau Bulgarijos žemėje.
Madaros raitelis
Pažintį su Bulgarija pradėjome vakarėjant. Puikiais keliais skriete nuskriejome iki Madaros – miesto, kuris didžiuojasi 430 metrų aukščio uoloje žmogaus rankomis iškaltu milžinišku raiteliu su šunimi. 801 m. datuojamas meno kūrinys, saugomas UNESCO, taip ir vadinasi: „Madaros raitelis”. Bilietas kainuoja pusę Bulgarijos levo (1 levas – apie 1,80 Lt), tačiau jei ir neturėsite išsikeitę vietinių pinigų, nieko baisaus: kasininkė kategoriškai atsisakė iš mūsų paimti eurus ir įleido mus už dyką.
Apžiūrėję raižinį uoloje, ryžomės pakilti iki jos viršaus. Iki stačios uolos viršūnės vingiuoja akmeniniai laiptai: nors jie gana platūs ir pavojus nukristi yra minimalus, bijantiems aukščio tai išties rimtas išbandymas.
Naktis benamių šunų draugijoje
Tą patį vakarą pasiekėme ir Varną, trečią pagal dydį Bulgarijos miestą. Buvo jau beveik vidurnaktis ir jautėmės tokie pavargę, kad vos laikėmės neužmigę. Nutarėme pasiieškoti vietos miegui Šv. Konstantino ir Elenos paplūdimyje už 8 km nuo Varnos. Įsliuogę į savo miegmaišius, sugulėme ant dar šilto ir švelnaus paplūdimio smėlio, – užmigome žiūrėdami į žvaigždes ir klausydamiesi, kaip krantą skalauja nedidelės Juodosios jūros bangelės. Kelionės nuovargis užmigdė mus kaip stiprūs migdomieji, tačiau paryčiais mūsų ramybę sudrumstė pakrante praskuodusi didelė benamių šunų gauja… „Greitai dingstame iš čia”, – baugiai dairydamasis į šalis pareiškė vienas iš mūsų vaikinų ir budindamas kitus pradėjo pasakoti, kad matė netoli mūsų galvų pralekiant gal dvidešimt šunų. Staiga netoliese išgirdome lojimą, bet šunų jau nebuvo matyti. Dabar jau suvokiame, kad toliau miegoti tokiomis sąlygomis buvo neprotinga, tačiau tada, vos šunys pritilo, mūsų pavargusios galvos vėl nusviro ant miegmaišių… Išsimiegoję geriau apžiūrėjome populiarų kurorto paplūdimį. Vienintelis statinys paplūdimyje – restoranas „Zaliv”, sprendžiant iš išvaizdos, išgyvenantis ne pačius geriausius laikus. Į smėlį prismaigstyta daug šiaudinių skėčių nuo saulės. Jūroje braidė keli jaunuoliai.
Varna mums patiko: tai kurortinis miestas su begale viešbučių, barų, parduotuvių. Kainos – panašios kaip Lietuvoje, tiesa, angliškai kalba retas aptarnavimo sferos darbuotojas.
Čia, kaip ir pas mus, matėme benamių, elgetaujančių vaikų. Vienas luošas vyras šliaužiojo keliais centrinio Varnos bulvaro grindiniu; ant jo krūtinės kabojo lentelė – prašymas paaukoti pinigų jo operacijai. Sukrečiantis vaizdas.
Šią dieną Bulgarijoje skyrėme poilsiui: vietiniame prekybos centre apsirūpinę maistu, leidomės savo automobiliu per Juodosios jūros pakrantėje išsidėsčiusius kurortus.
Aplankėme gražųjį Abzorą, kuris saulėtą ir labai karštą dieną buvo tarsi apsnūdęs; kurorto tylą ir ramybę sujaukdavo tik retsykiais praburgzdavęs kokio poilsiautojo motoroleris. Paplūdimyje buvo vos keli žmonės. Pirmą kartą išsimaudėme šiltoje Juodojoje jūroje ir prisirinkome kriauklių: mūsiškės Baltijos pakrantėse tokių nerasi.
Orlicos vienuolynas restauruotas Europos Sąjungos lėšomis
Ilgesniam laikui stabtelime Nesebare – tai miestas vaizdingoje saloje, kuri yra pylimu sujungta su jūros pakrante. Ne veltui Nesebaras yra taip dievinamas bulgarų ir vis dažniau atrandamas svetimšalių turistų: patekome į senovinį miestą, kuriame dar išlikę antikiniai tvirtovės griuvėsiai, daug senų bažnyčių, jaukios siauros gatvelės su jose pabirusiais suvenyrų prekeiviais. Beje, didelė dalis senojo miesto griuvėsių yra po vandeniu; juos gali apžiūrėti nardytojai.
Net ir čia, taip toli nuo namų, atrandame kai ką lietuviška. Vienoje Nesebaro gatvelių mūsų žvilgsnis užkliūva už „Snaigės” šaldytuvo su turistams parduodamais tortais ir pyragaičiais…
Vienas populiariausių suvenyrų Bulgarijoje – rožių kvepalų flakonėlis medinėje dėžutėje. Taip pat labai perkami rankomis marginti moliniai indai, paveikslai.
Nesebare apstu šiuolaikiškų viešbučių, čia švarūs paplūdimiai ir gerai išplėtota infrastruktūra.
Vienuolis su laikraščiu
Kitą dieną nutarėme aplankyti Bulgarijos religinę relikviją – garsųjį Rilos vienuolyną.
Pakeliui, likus 18 km, visai netikėtai aptinkame mažą Orlicos moterų vienuolyną su Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčia. Jis mus tiesiog pakeri: ant senutėlio vienuolyno sienų dar išlikusios 15 amžiaus freskos, o keisčiausia, kad nebuvo matyti nė gyvos dvasios, tik mažas šunelis strykčiojo pririštas prie būdos. Paskutinė sieninė tapyba datuojama 1853 m., jos autorius – dailininkas N. Obrazopisovas.
O kai netrukus pasiekiame Rilos vienuolyną, apie kurį tiek daug skaitėme ir girdėjome, tiesiog netenkame žado.
9 amžiuje šį Rilos kalnų apsuptą vienuolyną įkūrė atsiskyrėlis Ivanas Rilskis, vėliau paskelbtas šventuoju. Būdamas 25-erių jis, itin pamaldus žmogus, išėjo gyventi į kalnus; olose netoli būsimojo vienuolyno I. Rilskis išgyveno dvylika metų. Dabar I. Rilskis laikomas svarbiausiu Bulgarijos šventuoju, o Rilos vienuolyno cerkvėje, pagrindinio altoriaus dalyje, saugomi jo palaikai. Matėme, kaip prisirinkus žmonių popas nuėmė nuo nedidelio karsto apklotą: I. Rilskio palaikai yra suvynioti į baltą audeklą, bet jo ranka atidengta. Visi eina pro stiklą pabučiuoti šventojo rankos ir tai yra laikoma dideliu malonės ženklu. Popas ilga vešlia barzda paaiškino, kad karstas toks mažas todėl, kad vienuolyno įkūrėjas buvo labai nedidelio ūgio, be to, išliko ne visi jo palaikai.
Rilos vienuolyno cerkvėje dega tūkstančiai žvakių, kurios, regis, niekada neužgęsta, nes pirmyn atgal migruojantys tikintieji uždega vis naujų. Taip pat cerkvėje saugoma paskutinio Bulgarijos caro Boriso III balzamuota širdis. Caras mirė 1943 m., anot popo, jo mirties priežastis iki šiol nėra tiksliai žinoma. Iškelta keletas versijų: kad caras buvo nunuodytas arba kad skrendant lėktuvu jį ištikęs infarktas. Beje, kol mes klausėmės dvasininko pasakojimo, vienas vienuolis prisėdęs cerkvėje lyg niekur nieko skaitinėjo naujienų laikraštį…
Vienuolyno teritorijoje veikia parduotuvėlės, kuriose parduodami įvairūs religiniai suvenyrai, kavinės. Galima įsigyti netgi čia ką tik iškeptos duonos; mažame mūriniame pastate kepami duonos kepalai į lauką paduodami per nedidelį langelį.