Dažniausiai šia odos liga suserga 20-40-ies metų asmenys, nors ji gali atsirasti bet kurio amžiaus žmogui. Žvynelinė nėra visiškai išgydoma, tačiau svarbu žinoti, jog odos išbėrimai nyksta, kai suteikiama kompleksinė agalba. Efektyviam gydymui padės visavertė mityba, tinkama odos priežiūra ir dvasios ramybė.
Ligos ypatumai
„Žvynelinė – lėtinė, dažnai pasikartojanti odos liga, kuria serga beveik 2-3 proc. abiejų lyčių žmonės, – sako Santariškių klinikos Dermatovenerologijos centro gydytoja dermatologė Rūta Gancevičienė. – Beje, pastebėta, kad Afrikos, Japonijos gyventojai, eskimai, ir ypač indėnai šia liga serga itin retai. Nuo Hipokrato laikų iki XIX a., kai psoriazė buvo tiksliai aprašyta, šis negalavimas buvo priskiriamas tai pačiai ligų grupei kaip raupsai. Galima įsivaizduoti, kokią izoliaciją ir pažeminimą patirdavo sergantieji visai neužkrečiama ir aplinkiniams jokio pavojaus nekeliančia odos liga.
Žvynelinės priežastys iki šiol neaiškios. Pripažįstama, kad liga susijusi su tam tikrais odos imuninės sistemos pakitimais. Odoje skleidžiami klaidingi signalai, labai paspartinantys išorinio odos sluoksnio – epidermio ląstelių augimo ir dalijimosi ciklą. Normaliai epidermio ląstelės atsinaujina kas 28 dienos, o sergančiojo žvyneline – net kas 5-6 dienas. Nuo odos paviršiaus nespėjančios pasišalinti ląstelės klostosi vienos ant kitų, po jomis atsiranda „imuninis” uždegimas, o odoje pasirodo būdingi išbėrimai: rožinės plokštelės, pasidengusios sausu sidabriniu žvynu.
Pastebėta, jog kai kurie asmenys paveldi ir išsaugo savo genuose informaciją apie žvynelinę. Atsiradus palankioms sąlygoms ligai atsiskleisti ar „provokatoriams” – emociniam stresui, medžiagų apykaitos sutrikimui, odos sudirginimui, infekcijai ar kilus reakcijai į tam tikrus vaistus, – žvynelinė pažeidžia odą.
Dažniausiai žvynais pasidengia alkūnių, kelių oda, plaukuotoji galvos dalis. Tačiau įvairaus dydžio ir formos bėrimai gali išplisti bet kurioje kūno vietoje, pažeisti nagus, sąnarius, sukelti įkyrų odos niežulį ir sausumą.
Kas padeda gyti
„Vienas veiksmingų žvynelinės pagalbininkų – tai saulė. Kompleksinis gydymas vaistais, o sunkesniais atvejais ir tam tikrais šviesos spinduliais bei medikamentais leidžia kontroliuoti išbėrimus. Daug kas priklauso ir nuo jūsų pačių pastangų, – sako dermatologė. – Kasdienė odos priežiūra gydomosiomis kosmetinėmis priemonėmis, saugančiomis odą nuo išsausėjimo, padeda susikaupusioms epidermio ląstelėms atsiskirti nuo odos paviršiaus, ramina uždegimo požymius ir niežulį. Toks gydymas palaiko odos drėgnumą bei vientisumą, o svarbiausia – padeda išbėrimams greičiau išnykti ir – ilgesnį laiką neatsirasti naujiems. Beje, kai kurių psoriazei gydyti skirtų tepalų dėl jų galimo šalutinio poveikio nerekomenduojama vartoti ilgesnį laiką, ypač veidui ir toms kūno vietoms, kur oda itin plona ir jautri.
Tokių vietų odos priežiūros ir gydomąsias priemones reikėtų rinktis ypač atidžiai. Todėl ne be reikalo senovės Arabijos augalinių gydomųjų tepalų receptūra ir gydymas Negyvosios jūros vandeniu šiandien ne tik nepamirštas, bet vis plačiau taikomas. Mokslininkų stebėjimai patvirtino, kad kai kurių augalų deriniai, papildydami vienas kito veikimą, puikiai padeda atsinaujinti žvynelinės pažeistai odai, neplonina ir neišsausina odos. Juos rekomenduojama vartoti su gydytojo rekomenduotais gydomaisiais preparatais. Vaikų ir jaunų žmonių odos, taip pat veido ar raukšlėtos odos priežiūrai skirti augaliniai kremai, mažinantys uždegimą ir skatinantys žvyno atsiskyrimą, neretai būna pirma pagalbos priemonė.
Asmenybės korekcija
Niekas nepaneigtų, jog odos ligų paūmėjimui turi reikšmės ligonio emocinė būsena, stresai, dvasios įtampa ir net tarpusavio santykiai. Ne veltui anglų rašytojas Johnas Updike rašė, jog žvynelinė „daužo širdis”, pažemindama sveikus, protingus ir jautrius žmones.
Apie tai, kaip kai kurias odos ligas įtakoja mūsų psichikos ypatumai, ir apie atvejus, kai būtina psichoterapija, pasakoja Klaipėdos psichiatrijos ligoninės gydytoja psichoterapeute Jolanta Daiva Baliūniene.
– Tarkime, dilgėlinei (ūmai prasidedantis veido odos pažeidimas, kai stipriai niežti odą, iškyla nevienodo dydžio papulės), turi reikšmės ir psichologinis pervargimas, ir asmenybės struktūra. Dilgėline dažniausiai suserga asmenys, patiriantys žiaurų elgesį. Kenčiantis žmogus neranda išeities iš susiklosčiusios situacijos ir nepajėgia išspręsti problemos. Pacientas skundžiasi negalįs nieko pakeisti, nes jo vengia sutuoktinis, tad tik „atlaikąs smūgius”. Tarpusavio santykiams būdinga priklausomybė nuo kitų, stipresnių asmenybių, tai yra, pacientas turi mazochistinių savybių. Šios dažnai susiformuoja vaikystėje. Galima teigti, kad alergiški asmenys vaikystėje buvo traumuojami motinų, kurios buvo arba hiperglobojančios, arba šaltos. Ateityje žmogus, turintis polinkį įvairiose gyvenimo sitacijose likti pasyvus arba bailus, „pasirengęs nesėkmei”, itin pažeidžiamas, jaučiąsis nesaugus ir vengiantis rizikuoti, nukreips agresiją į save, – sako psichoterapeutė.
Odos niežėjimą gali sukelti neigiamos emocijos. Nuolat jaučiantys psichologinę įtampą, patiriantys baimę, sudirgę asmenys dažniau skundžiasi odos niežėjimu ar deginimu, negu emociškai stabilūs. Odos ligos gali paūmėti sudėtingais gyenimo periodais, kuriuos lydi nusivylimas ir įtampa. Seksualinis nerimas, kaltės jausmas, pyktis ir baimė taip pat sukelia odos niežėjimą, deginimą. Pastebėta, kad kenčiantys odos niežulį žmonės linkę į neurotinius meilės santykius bei agresijos „blokavimą”. Kai tik mėginama nuslopinti pyktį, pajuntamas odos niežėjimas.
Psoriazė gali paūmėti, kai netenkame artimo žmogaus, kai gresia pavojus gyvybei ar sveikatai. Tačiau turime žinoti, jog ne visada odos ligai pasireikšti yra svarbiausi psichologiniai aspektai; yra įrodytas genetiškai paveldimas polinkis šiam sutrikimui.
Motinos įtaka
Kai kurie žmonės kenčia nuo atopinio neurodermito (endogeninė egzema) – tai psichosomatinis sutrikimas, dažniausiai išsivystantis dėl pašlijusių santykių su motina. Šis negalavimas vargina žmogų, turėjusį infantilią motiną, karingai nusiteikusią savo vaiko atžvilgiu. Ši priešiškumą, valdingumą dažniausiai „maskuoja” baime: vengia prisiliesti prie savo vaikų, jais rūpintis ir bendrauti. Vaikas ir užaugęs nervingai reaguos į atsitiktinius prisilietimus.
Taip pat atsirasti odos ligai vaikystėje „padeda” ir dviprasmiškas motinos elgesys: ji vengia prisiliesti prie vaiko, motyvuodama tuo, kad nenori pakenkti švelniai, trapiai būtybei. Tokiu būdu po pseudorūpestingumo kauke slepiasi atstūmimas ir priešiškumas. Dažnai nuo atopinio neurodermito pasveikstama antraisiais vaiko gyvenimo metais. Tai paaiškinama vaiko aktyvumu, išlaisvinančiu nuo totalios priklausomybės nuo motinos.
Paauglių ir suaugusiųjų endogeninė egzema tampriai susijusi su asmenybės struktūra: pasyvioms asmenybėms sunku save įtvirtinti. Taip pat sutrikimai atsiranda dėl skyrybų, artumo troškimo, nerimo, nepatenkinto seksualinio potraukio. Tuomet odos pažeidimų gali atsirasti sąnarių, pečių, veido ir galvos srityje arba krūtinės ląstoje.
Ivona Žiemytė