Krikštynos: gaji tradicija ar laisvas pasirinkimas?

Šiandien vaikus krikštija kur kas daugiau žmonių, nei yra nuoširdžiai tikinčiųjų, ir anaiptol ne visiems ant rankų atsinešusiems vaikelį Krikšto sakramentas tampa postūmiu Dievo link.

„Negalima krikštyti vaiko tik todėl, kad tokia tradicija, kad taip liepia uošvė, kad tikimasi, jog sergantis vaikas pasveiks ar kad numatomi krikšto tėvai grįžo iš Amerikos. Krikštas turi būti laisvas apsisprendimas, jei tu pats esi krikščionis ir nori, kad vaikas taptų toks, koks tu esi”, – sakė Šv. Kazimiero bažnyčios kunigas Saulius Stumbra.

Nuplauna nuodėmes

Vaiką iki 7 metų amžiaus gali pakrikštyti kiekvienas kunigas, diakonas ar vyskupas. O vyresnis vaikas krikšto sakramentui ruošiasi visus metus, panašiai kaip Pirmajai Komunijai, ir krikštijamas Velyknakčio Didžiojo šeštadienio mišiose, kaip ir dvidešimtmečiai ar trisdešimtmečiai.

Krikštijama paprastai bažnyčioje, tačiau iškilus pavojui gyvybei, sakramentas suteikiamas gimdymo namuose, ligoninėje arba namuose. Krikštą priimti žmogus gali bet kokio amžiaus, ir net mirties akimirką. Šis sakramentas nuplauna gimtąją ir visas nuodėmes.

„Svarbiausias krikštijant yra vandens užpylimas, – aiškino kunigas. – Vanduo Šventajame Rašte yra apvalomosios jėgos šaltinis. Vaikelio kakta kunigo, tėvų ir krikštatėvių yra ženklinama kryžiaus ženklu – kad ateityje jis to ženklo nebijotų, o kartu tai yra palaiminimas.

Krikštydami mes tarsi apglėbiame vaikelį ir priimam jį į savo tarpą. Apeigų metu kreipiamės į šventuosius, prašome jų globos, ypač to, kurio vardas yra suteikiamas. Po to atliekama egzorto (piktosios dvasios išvarymo) malda ir patepimas, kai šventintu katechumenų aliejumi patepama krūtinė. Tada kunigas kreipiasi į gimdytojus, kirkštatėvius bei dalyvius ir kviečia to vaikelio vardu atsižadėti blogio. Jis klausia, ar susirinkusieji to vaikelio vardu išpažįsta tikėjimą. Tai laiduoja, kad visi čia esantys padės vaikeliui augti tikėjimo šviesoje. Pakrikštijus ir sukalbėjus maldą, vaikelio galva patepama chrizmos aliejumi, suteikiančiu savotišką dvasios žymę. Po to jis apgaubiamas baltu drabužiu kaip nepaprasto išaukštinimo simboliu. Vaikelis įduodamas į rankas tėvui, kuris turės būti dvasingumo pavyzdžiu, o krikšto žvakė – motinai, kurią ši vaikui perduos Pirmosios Komunijos dieną.”

„Tegu vaikas renkasi pats”

O štai ponas Gediminas apie krikštijimą yra kitokios nei dauguma nuomonės. Jis nekrikštijo savo dukters, ir artimųjų pasipiktinimas jo nepaveikė. „Nuo 11-os metų, skaitydamas paauglystės romanus, supratau, kad esu prieš svetimų atvežtą ir kalaviju įskiepytą religiją. Žodis „pagonis” reiškia „netikėlį”, o juk mes tokie nesame. Nuo tada atkalbinėjau ir savo pusbrolius, kad nesutiktų krikštytis. Aš – už tai, kad žmogus galėtų pasirinkti. Dukrai daviau du vardus, jei kuris nepatiks. O tikėjimą pasirinks, kai užaugs, ne per prievartą. Vaikas negalėjo pasirinkti rasės, tautybės, kalbos ir tėvų, bet tegu pasirinks, ką garbinti”.

Gedimino manymu, katalikiškos apeigos yra visiškai atsietos nuo gamtos, žmogaus išgalvotos, be to, atmieštos svetimybėmis.

„Manau, žmogus pats turi susikurti savo vertybes, o ne aklai perimt kažkieno primestas. Kas kita – man labai didelį įspūdį palikęs indėnų krikštas. Kai suaugęs, subrendusios sąmonės žmogus pats išeina į mišką, tris dienas badauja ir jam prisisapnuoja jo vardas kaip paskirtis. Manau, žmogų turi krikštyti gamta, o ne žmogus.”

Beje, vyriškis prisipažino kartą ir pats tapęs krikštatėviu, bet tai nelikę svarbu nei jam, nei pakrikštytam vaikui: „Krikštynos yra aklai perimta tradicija. Man tradicijos nesuteikia nei saugumo, nei bendruomeniškumo jausmo. Mano bendravimo su žmogumi filosofija yra kita: draugystė, tolerancija, gėris, o svarbiausia vertybė – gyvybė”.

Triskart krikšto tėvas

Ponas Arūnas – trijų vaikų krikštatėvis. „To manęs prieš septyniolika metų paprašė giminaitė, prieš vienuolika – gera draugė, o galiausiai prieš šešerius – sesuo. Aš tarsi ir neturėjau galimybės atsisakyti… – šypsosi Arūnas. – Aš myliu tuos žmones, taigi myliu ir jų vaikus.”

Ar rūpinasi visais trimis savo krikšto vaikais? „Visi trys jie gyvena skirtingose vietose, vyriausias – užsienyje, tad dėl skiriančio atstumo susitinkame retai. Tačiau tarp mūsų yra dvasinis ryšys.”

Šį pavasarį vienuolikametę krikštaduktę Arūnas vežėsi į tolimą kelionę. „Tai buvo dovana jos mamai gimtadienio proga, – juokiasi. – Toli nuo namų teko rūpintis, kad mergaitė būtų saugi, pavalgiusi, tinkamai apsirengusi, išmiegojusi ir viskuo patenkinta. Tai man buvo naujas patyrimas”, – pripažįsta Arūnas, pats iki šiol šeimos nesukūręs.

„Ryšys su krikšto vaiku yra kai kas nenusakoma. Jaučiu, kad krikštaduktė mane myli – tikrai ne už dovanas. Ir aš ją myliu kaip savo vaiką. Ir kaip vaikui yra „užkoduota” mylėti savo tėvus, net kai šie klysta ar yra neteisūs, glaustis prie jų ir pasitikėti, panašiai yra ir su krikštatėviais. Štai mano krikšto tėvai po šiai dienai, nors man jau 38-eri, manimi rūpinasi. Ne taip, ar išėjau su kepure, ar be, bet sulaukiu supratimo ir nuoširdaus pritarimo, atjautos. Jie tarsi jaučia atsakomybę. Beje, prisimenu, jog į pirmąjį savo gyvenime spektaklį ėjau būtent su krikšto tėvais.”

Paklaustas, ar ryžtųsi tapti krikštatėviu ketvirtą kartą, Arūnas nedvejodamas atsakė, jog ne. „Na, žinote, jau būtų per daug… Vis dėlto tai yra labai rimta. Esu iš tų žmonių, kuriems šventi ir svarbūs tie dalykai, kuriais tiki. Nesu uolus krikščionis, bet stovėdamas prie altoriaus, jaučiu ryšį su Dievu. Už savo krikšto vaiką atsakau tiek prieš žmones, tiek prieš Aukščiausiąją jėgą.”