Senų žvejų godos
Pokario antrąjį dešimtmetį Mingės kaime, vadintame lietuviškąja Venecija, gyveno apie dešimt vietinių tvarkingų žvejų šeimų, neišvykusių į Vokietiją. Jaunesni vyrai buvo gerai įvaldę žvejybos verslo techniką, gana sėkmingai žūklaudavo Kuršių mariose ir ten, kur nedraudė 1955 m. žvejybos taisyklės, patvirtintos Tarybų Sąjungos žuvų pramonės ministro A.Iškovo.
Keli nusenę žvejai, pragyvenimui negaudavę jokių pensijų, kaip buvę Reicho piliečiai, su nostalgija žvelgdavo į čia pat esančius žuvingus vandens telkinius: Kniaupo įlanką, Krokų Lankos ežerą, Minijos senvagę ir kitus mažesnius, kur verslinė žvejyba per visus metus tapo uždrausta.
Žinodamas, kad į tuos vandenis atvyksta paspiningauti ar pavelkiauti iš laivelių A.Sniečkus, K.Preikšas, A.Drobnys ir dar keletas didelių valdžios pareigūnų, kartą Gamtos apsaugos komiteto pirmininkui V.Bergui papasakojau apie žvejų godas ir referavau, kaip būtų įmanoma patenkinti žvejų prašymą leisti pažūklauti kuriame nors draustinyje, netrukdant svečiams iš Vilniaus.
Be to, informavau ir apie tai, kad vilniečiai savo mėgėjiškais įrankiais gaudo tiktai plėšriąsias žuvis – lydekas, sterkus, ešerius atviruose plotuose ir vengia pakrančių su augalija bei kitokiais kliuviniais. Dar pridūriau faktą, kad taikingųjų žuvų rūšių populiacijos draustiniuose yra pakankamai gausios ir jų esamos tvarkos niekas neapžvejoja pageidaujamu mastu.
Eksperimentinė žūklė
Per 1959 m. pavasarinį V.Bergo apsilankymą Rusnėje sutarėme rizikuoti – leisti į septintą dešimtį gerokai įkopusiam Lemanui ir kiek jaunesniam Šiauliui žvejoti 30 dvisparnių venterių senovišku metodu Krokų Lankos ežero rytinio pakraščio meldų sažąlynuose dalgiu iki dugno išpjautuose takuose. Jiems išduotuose žvejybos bilietuose nurodžiau žvejybos laiką ir kaip reikia užpajamuoti laimikius naujai susikūrusio Kintų žuvininkystės ūkio Mingės punkte.
Abu žvejai eksperimentinėje žūklėje naudojosi irkline valtele ir, dirbdami sąžiningai bei išradingai, per vasarą ir rugsėjį sugaudavo iki trijų tonų stambių lynų, karosų, raudžių, plakių ir kitokių žuvų. Laimikius realizavę, kaip buvo sutarta, uždirbdavo pakankamai pinigų kukliam pragyvenimui, o kartais ir nelauktam svečiui pavaišinti.
Po trejų metų mano globojamus senolius išsikvietė vaikai į Vokietiją, o aš iš ten už parodytą geranoriškumą žvejyboje sulaukiau kelių padėkos laiškų.