Seime svarstomas prieš pusantrų metų Aplinkos ministerijos specialistų parengtas Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo projektas, kuriame numatyta palaipsniui sustambinti vandentiekio įmones, kad ne tik miestų, bet ir visos šalies gyventojai būtų aprūpinti geros kokybės geriamuoju vandeniu
Lietuvos vandens ūkio plėtros strategijoje numatyta iki 2015 metų beveik 95 proc. šalies gyventojų aprūpinti geros kokybės centralizuoto vandentiekio geriamuoju vandeniu. Nuošaliose vietovėse, kur ekonomiškai netikslinga tiesti vandentiekio, numatyta įrengti giluminius gręžinius, o jų priežiūra taip pat rūpinsis vandentiekio įmonės specialistai. „Dabar šalyje yra 47 didelės vandens tiekimo įmonės ir apie 700 nedidelių. Pastarosios dirba nuostolingai, neturi lėšų įrangai bei technologijoms atnaujinti”, – LŽ sakė Lietuvos vandens tiekėjų asociacijos prezidentas Stanislovas Benikasas. Pasak jo, kai kurioms gyvenvietėms vandenį tiekia iš sovietinių laikų likę, jau gerokai susidėvėję vandentiekio bokštai, tačiau apie juos nežino nei rajonų savivaldybės, nei vandens tiekimo įmonės ir niekas nesirūpina jų atnaujinimu. Be to, šalyje yra apie 300 tūkst. šulinių. Gydytojai teigia, kad didelė dalis šulinių neatitinka bakteriologinių reikalavimų, yra užteršti nitratais. Vilniaus ir Panevėžio rajonuose pasitaikė atvejų, kai naujagimių mirties priežastis buvo nitratais užterštas šeimos geriamas vanduo. Netinkamos kokybės vandenį iš šachtinių šulinių geria apie 1 mln. šalies gyventojų.
Kokybė ir ekonomija
Geros kokybės geriamuoju vandeniu iki šiol aprūpinta apie 68 proc. šalies gyventojų, iš jų tik 20-30 proc. kaimuose. Specialistai teigia, kad vandentiekio vanduo yra nuolat tiriamas laboratorijoje ir jo kokybė garantuojama. „Tačiau nedidelėms vandens tiekimo įmonėms išlaikyti laboratoriją yra brangu. Kitas dalykas, jei ta laboratorija būtų viena visam regionui ir tirtų kelių tiekėjų vandenį”, – svarsto S.Benikasas.
Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo projekte numatyta palaipsniui vandens tiekimo įmones stambinti, kad jos dirbtų ekonomiškai. Specialistai teigia, kad optimalią kainą už vandenį vartotojai moka tada, kai tiekėjas aptarnauja 400-500 tūkst. gyventojų. Lietuvoje tik didžiausios vandens tiekimo įmonės gali parduoti vandenį už savikainą. Kuo mažesnė vandens tiekimo įmonė, tuo brangiau vartotojui kainuoja vanduo. O nuotekų surinkimas ir išvalymas nedidelei įmonei kainuoja net 60 proc. brangiau. Čekijos ir Škotijos patirtis rodo, kad sustambinus vandens tiekimo įmones jos pradėjo dirbti ekonomiškai. „Lietuvoje taip pat reikėtų vandens tiekimo įmones stambinti. Iš pradžių kiekviename rajone galėtų likti po vieną stiprią įmonę, o rajono savivaldybė rūpintųsi, kad ji geros kokybės geriamu vandeniu aprūpintų visus gyventojus”, – teigė Aplinkos ministerijos Komunalinio ūkio departamento direktorius Rimgaudas Špokas. Jo manymu, ateityje – po 10-20 metų – visai Lietuvai galbūt užtektų 3-5 vandentvarkos įmonių. Vandens paslaugų sąnaudas tolygiai paskirsčius visame regione ir racionaliai naudojant esamą infrastruktūrą bei personalą paslaugos savikaina sumažėtų. „Vanduo kainuotų nebrangiai, o svarbiausia – mieste ir kaime vienodai”, – sakė R. Špokas. Pavyzdžiui, vieno didžiausių vandens tiekėjų bendrovės „Vilniaus vandenys” vartotojai vilniečiai už šalto vandens kub. metrą moka 4,12 lito (1,88 už vandenį, 0,80 lito už nuotekų surinkimą, 1,44 lito už nuotekų valymą). Pasak pašnekovo, apsirūpinimas vandeniu įsirengus individualią vandens tiekimo sistemą kainuoja 5 kartus brangiau negu centralizuoto vandentiekio paslaugos.
Reikia investicijų
„Kad ir kiek būtų vandens tiekėjų – 700 ar 5 – jie yra ir bus monopolininkai. Juk niekas neties kelių vandentiekio vamzdžių į tą patį namą. Skirtumas toks, kad stiprus tiekėjas galės sukaupti lėšų, parengti plėtros planus ir garantuoti vartotojui paslaugos kokybę, o smulkus ir silpnas tiekėjas to padaryti negali”, – aiškino S. Benikasas. Pasak jo, stambios įmonės turėtų galimybę pasinaudoti Europos Sąjungos (ES) fondų parama. „Jei šia parama nepasinaudosime, kitos progos neturėsime”, – sakė pašnekovai.
Dabar šalies vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo ūkio turtas sudaro beveik 3 mlrd. litų. Gavus ES paramą siektų apie 6 mlrd. litų. Įgyvendinant aplinkosaugos įsipareigojimus ES Aplinkos ministerija vandens ūkio plėtrai numato didelę paramą. Kadangi blogiausią vandenį geria kaimo žmonės, didžiausia investicijų dalis ir bus nukreipta į užmiestį. Mažuose miesteliuose ir gyvenvietėse vandenį tiekia mažos įmonės, todėl investicijų panaudojimas čia gali padidinti vandens savikainą ir vartotojui gali tekti mokėti po 12-15 litų už kub. metrą vandens. Jau ir taip kaimo gyventojų pajamos mažesnės už miestiečių, tad pabrangęs vanduo padidintų jų socialinę atskirtį. Aplinkos ministerijos pareigūnų manymu, ES finansinė parama ir vandentvarkos sistemos institucinė reforma yra neatsiejamos.
Pasak R.Špoko, ateityje kiekvienas vandens tiekėjas turėtų gauti licenciją ir prisiimti tam tikrus įsipareigojimus. Vakarų šalių patirtis rodo, kad savivaldybė su vandens tiekimo įmone pasirašo kontraktą ne mažiau kaip 20 metų ir nuolat palaiko ryšį, rūpinasi paslaugos kokybe, tinklų plėtra.