Universalus Robino Viljamso talentas ryškiai spindi ir rimtose dramose, tačiau pirmiausia jis žinomas kaip komedijų genijus. Jo vaidybos stiliaus neįmanoma palyginti su niekuo. Tuo publika gali įsitikinti paskutiniame režisieriaus Bario Sonenfeldo filme „Gyvenimas ant ratų”.
Netrukus 55-ąjį gimtadienį švęsiantis aktorius R. Viljamsas jau spėjo sukaupti solidžios patirties. Tačiau jis tikina, kad amžius jo negąsdina. Kur kas baisiau, kai vienas po kito į nebūtį išeina tėvai ir artimi draugai. „Kol kas negalvojau apie savo mirtį, tačiau, kai tai nutiks – pašokite ant mano kapo bei palaistykite augalus tuo, ką gersite. Ir prašau manęs neklonuoti, nes klonas nebus toks linksmas, koks buvau aš.”
Neseniai ekranuose pasirodžiusioje komedijoje „Gyvenimas ant ratų” Robinas vaidina šeimos darboholiką tėvą, dėl krizės darbe priverstą atsisakyti atostogų Havajuose. Norėdamas tai nuslėpti jis išsinuomoja kelioninį automobilį, vadinamąjį kemperį, ir įtikina šeimą, kad visiems bus naudingiau pakeliauti po šalį. Iš tikrųjų jis nori palaikyti savo bosą, kartu dalyvaudamas labai svarbiame susitikime Kolorade. Žinoma, jo planai žlunga ir, aišku, pragariškai juokingai.
Jau praėjo nemažai laiko, kai paskutinį kartą filmavotės komedijoje.
Taip, vaidinti čia nėra taip paprasta, kaip gali atrodyti. Juokingi vaidmenys sukuriami kur kas sunkiau nei rimti. Komedija yra tikras išbandymas, juk žmonių humoro jausmas skiriasi. Jei pavyksta surasti kažką, kas juokinga kiekvienam – tai jau gera komedija. Mano draugai man padovanojo pagalvę, ant kurios užrašyta „Mirti yra lengva, komedija – sunku”.
Kodėl nusprendėte filmuotis būtent „Gyvenime ant ratų”?
Labiausiai tai norėjau padaryti dėl B. Sonenfeldo. Tai, jog galėsiu dirbti su juo, galutinai leido man apsispręsti. Be to, patraukė ir istorijos siužetas, Bobo personažas, kuris kartais tragiškai beviltiškas.
Filme jaučiamas atotrūkis tarp tėvų ir technologijų apsėstų vaikų. Ar jūsų šeimoje taip nutinka, kad būdami tame pačiame name, siunčiate vienas kitam žinutes?
O, didįjį laiką! Iš tikrųjų. Kai atostogaujame visi kartu, viena iš taisyklių yra palikti namuose visas ryšio priemones. Tai yra nuostabu, jūs turbūt galvojate, kad taip vyksta šaltasis karas: „Oi, žmogau, man reikia DSL, o man – greito ryšio…” Tačiau dienoms bėgant, jie pradeda skaityti, žaisti paprastus žaidimus, būti lauke… Nors man pačiam ganėtinai patinka nauji technologiniai žaisliukai, bet neatsisakau ir paprastų dalykų – motociklo ir atostogų.
Ar komedijų aktorius į šeimą žiūri rimtai?
Jei turėčiau ištrinti kuriuos nors savo prisiminimus, pasilikčiau apie savo vaikus. Dėl jų aš netgi nustojau gerti – nenorėjau nieko praleisti, ką sako ar daro. Tai man svarbu. Žinoma, tėvai neretai klysta, tačiau negalima visko mesti, reikia judėti toliau, susimąstyti apie tai, ką perduosi ateinančiai kartai. (Robinas, praėjusiais metais gavęs „Auksinį gaublį”, yra trijų vaikų tėvas: Zacharijaus (23 metų) ir Zeldos (17) su pirmąja žmona Valerija Velardi bei Kodžio Alano (14) su dabartine žmona Marša Garsija Viljams, kuri iš auklės tapo asmenine asistente, tuomet žmona, o dabar dar ir prodiusere. – Aut. past.)
Filme jūsų vaikai kartais būna ganėtinai bjaurūs. O kaip yra su tikraisiais vaikais?
Zelda tikrai ne. Tačiau su kiekvienu vaiku būna valandėlių, kai supranti, kodėl kai kurie gyvūnai suėda savo jauniklius, – juokiasi. – Kartais vaikai bando tave – toks jų darbas: abejoti, klausinėti, sakyti „ne”. Markas Tvenas yra sakęs: „Maniau, kad mano tėvas yra didelis neišmanėlis, tačiau bėgant metams man jis darėsi vis protingesnis ir protingesnis”. Kodis mane nuolat bando, tačiau jam tik 14.
O ką su Kodžiu mėgstate veikti?
Labiausiai – apsipirkinėti, nes turime skirtingą skonį. Mes siaubiame tas nežmogiškais drabužiais prekiaujančias parduotuves. Kodis man pasiūlo pasimatuoti tą ar aną, kol galiausiai susiprantu beperkąs drapanas, su kuriomis atrodau kaip 55 metų reperis…
O kaip nutiko, kad „Gyvenime ant ratų” atliekate repą?
Tai juokinga, nes aš bandau įkūnyti įvairių šalių reperius. Buvau Lenkijoje, ir jūs matote vietinį, apsirengusį kaip tikras galvažudys, buvau Šanchajuje… B. Sonenfeldas leido man nemažai improvizuoti šiose scenose.
O rimtose dramose ar improvizuojate?
Taip, kartais, jei to reikalauja scena, ar scenarijui trūksta gyvumo. Tarkim, juostoje „Narvelis” nereikėjo nieko per daug galvoti – jis buvo puikiai parašytas.
Ką manote apie kelioninį automobilį?
Tai keistas daiktas. Iš esmės – kilnojamasis namas, be to, kur kas didesnis už įprastus automobilius. O to negalima pamiršti, mat jo posūkiai yra lyg šokis su didele moterimi, – juokiasi Robinas. – Beje, sukinėjimaisi ypač svarbūs tam, kuris sėdi tualete…
O kur pats norėtumėte nukeliauti?
Dar nemačiau nemažos dalies pietų, be to, mano mama iš ten, tėvas kilęs iš Pensilvanijos. Aišku, esu buvęs didžiojoje Kalifornijos dalyje, mačiau šiek tiek Oregono, nedaug Vašingtono – tad liko dar daug kur nukeliauti.