Panevėžio rajone, Žaliojoje girioje, vienkiemiais išsibarsčiusiame Jutiškių kaime, yra sodyba, kurią miškais klajojantys vagys ir plėšikai apeina lanku.
Tarp nusikaltėlių sklinda gandai, kad sodyboje gyvenantis „mentas” laiko dvi dešimtis grėsmingų ir puikiai dresuotų tarnybinių šunų.
Tokių kalbų apie save bei savo verslą neneigia 24 metus policijos šunis grumtis su nusikaltėliais mokęs profesionalus kinologas Rimantas Misevičius. Buvęs pareigūnas iš tiesų Jutiškiuose yra įkūręs šunų veislyną.
Žinomas ir užsienyje
„Kartais mano šunų sugebėjimai atsisuka ir prieš mane patį. Jie kartą ar du išdavė mano žmonai, kurioje aludėje sėdžiu, – juokiasi R.Misevičius. – Dabar žinau, kad ir labai norėdamas nuo žmonos pasislėpti nesugebėčiau”.
Kita vertus, R.Misevičiui ir nėra laiko žaisti slėpynių, nes jo sugebėjimas dresuoti šunis į Žaliosios girią vilioja net užsieniečius.
Iš Jutiškių kaimo į Suomiją, Lenkiją, Angliją ir Vokietiją jau „emigravo” ne viena dešimtis R.Misevičiaus išmokytų tarnauti žmogui vokiečių aviganių.
Tie šunys tapo puikia reklama panevėžiečio kinologo įsteigtam vokiečių aviganių veislynui „Kobra”.
Tokiu vardu buvo šaukiamas 1974 metais tuomet dar 14-mečio Rimanto už 140 rublių nusipirktas augintinis.
Šeimininką pripažįsta gaujos vedliu
„Veisti, auginti ir dresuoti šunis mokiausi prestižinėje SSRS Vidaus reikalų ministerijos mokykloje Nalčike (Rusija).
Ten išmokau ne tik įvertinti šuns fizines savybes, bet ir per kelias minutes perprasti jo charakterį, – „Panevėžio rytui” pasakojo R.Misevičius. – Nemažai šunų, beje, kaip ir žmonių, yra prastos psichinės sveikatos ir man svarbu, kad tokie keturkojai nepatektų į mano veislyną”.
Būtent griežta šunų „mamyčių” ir „tėvelių” atranka, anot pašnekovo, iš esmės ir pelnė jo veislynui gerą vardą. Tarp „kobrų” nėra bailių, bet nėra ir žudikų.
„Tarnybiniai šunys turi būti paklusnūs, o bailūs ir agresyvūs tokia savybe nepasižymi, – sako R.Misevičius. – Bailius pažinsi iš uodegos, o užslėptą pyktį kartais galima pamatyti pažvelgus šuniui į akis”.
Ypač šuns būdą akys išduoda, kai šis būna suerzintas. Pasak pašnekovo, jeigu akys pasrūva raudoniu ar tampa stiklinės, toks šuo – vaikščiojanti bėda, reikia jos vengti arba likviduoti.
Gera augintinių psichikos sveikata R.Misevičiui ne tik padeda sėkmingai plėtoti verslą, bet ir išvengti revoliucinių nuotaikų veislyne.
„Kol kas dar nė vienas šuo nebandė kovoti su manimi dėl teisės būti gaujos vedliu. Tokių nuotaikų kaip Seime nėra – mano kalės neturi politikams būdingų bruožų, – juokauja R.Misevičius. – Būna, kad jos susipeša dėl teisės būti arčiau manęs, tačiau tokios „moteriškos” peštynės retos”.
Pati brangiausia – pensininkė
Per metus veislyne išugdoma iki 40 tarnybinių šunų – tiek jų atsiveda kinologo elitinės kalės: Naida, Runa, Hanė, Džina, Čita, Dora, Nika ir ir dar kelios. Jų poravimosi partneriai Nordas ir Difas, anot R.Misevičiaus, taip pat yra „mėlyno” kraujo, o ypač kinologą džiugina tai, kad jie labai mėgsta tęsti giminę.
Gaujoje yra ir „močiutės” gyvenimu besidžiaugianti 13 metų kalė Pika, 30 šuniukų motina. Ji 2004 metais kartu su šeimininku policininku buvo išlydėta į pensiją.
„Vienuolika metų ji tarnavo Panevėžiui, o dabar gali pasitarnauti tik gaujai. Pika kaip tikra senelė myli ir globoja šuniukus, – su pasididžiavimu apie brangiausią šunį pasakojo R.Misevičius. – Kai ji mirs, manau, verks ne tik visa mano šeima, bet ir gaujos nariai”.
Tačiau kol kas senutė nė nemano pasiligoti, kai turi laiko ir laisvės, šuniukus prižiūri, kai nėra šuniukų – nuo seno užsilikusius butelius ir šiukšles sodybvietėje surenka. Pika labai mėgsta ką nors nešioti nasruose ir tas jos pomėgis, anot kinologo, kartais būna naudingas.
Kalė kartais ir buvusią savo profesiją prisimena – šeimininkui paliepus jai jau teko po kaimą slampinėjančius vagis sulaikyti bei parodyti, iš kurios sodybos vežimais šiukšlės į mišką vežamos.
Visi R.Misevičiaus šunys yra patikimi sargai ir šeimininkų gynėjai. O jų pagrindinė užduotis – gyventi darnioje šunų šeimoje ir auginti palikuonis.
Per mėnesį suėda karvę
Profesionalaus kinologo Žaliojoje girioje auginami vokiečių aviganiai per mėnesį suėda karvę, o per metus – nedidelę bandą galvijų. Reikia vilkšuniams ir kitokio maisto. Be to, R.Misevičiui kainuoja voljerų statyba ir priežiūra, degalai, veterinarų paslaugos, yra ir neplanuotų išlaidų.
Vis dėlto veislynas išmaitina Rimanto ir Valentinos Misevičių šeimą.
„Sugebame verstis pelningai, nes klientai perka ne tik tarnybinius ar tik šiek tiek klusnumo pamokytus šunis, bet ir šuniukus bei mūsų dresavimo paslaugas, – teigia R.Misevičius. – Tiesa, turtų iš tokio verslo nesusikrausi. Kas kita Vakaruose, ten vien šuns paruošimas tarnybai kainuoja 6000 eurų”.
Iš esmės būtent kainos, anot pašnekovo, ir lemia, kad kartais veislynas sulaukia pirkėjų iš užsienio.
„Kobros” veislyne profesionalus tarnybinis šuo išugdomas per 1,5 metų.
Genai ir auklėjimas – svarbiausia
Kinologo klientų visiškai negąsdina tai, kad „Kobros” veislyno šunys neturi kilmės dokumentų. Dažno lietuvio akimis pirkti kilmingą šunį be dokumentų yra tolygu pirkti šešiolikos veislių mišrūną – kiemsargį.
„Mano klientams reikia profesionalių sargybinių, pėdsekių ar net vedlių, todėl jiems – ne šuns dokumentai rūpi. „Kobros” veislyne rujoja kilmingos kalės bei patinai, tačiau šuniukai kilmės nepaveldi, nes jų tėvai nevedžiojami į parodas, – sako R.Misevičius. – Lakstyti po parodas turi laiko tik šunininkai mėgėjai arba didelių veislynų savininkai, kuriuos šunidėse pavaduoja samdiniai”.
Perkant šuniuką ar paaugusį šunį, anot kinologo, už dokumentus kur kas svarbesnė pažintis su jo tėvais.
„Obuolys nuo obels toli nerieda, ir jokie dokumentai tokiu atveju nieko nepakeis, – įsitikinęs R.Misevičius. – Šunų gyvenimo dėsniai yra tokie pat kaip ir žmonių”.
Kinologo pasakojimas priminė senovės lietuvių papročius prieš piršlybas į potencialios nuotakos namus siųsti žvalgus, kad šie įsitikintų, ar jos tėvai neserga baisiomis ligomis ir nėra netikėliai. Panašios žvalgytuvės vykdavo ir jaunikio namuose.
Tenka mokyti ir žmones
R.Misevičiui tenka mokyti ne tik šunis, bet ir jų būsimus ar esamus šeimininkus.
„Tarnybinis šuo išmokytas klausyti tik dresuotojo, todėl šeimininkas turi išmokti imituoti dresuotojo intonaciją, judesius ir net mimiką, – pasakoja R.Misevičius. – Būsimo šeimininko mokymo kursai trunka 2-3 valandas per dieną visą savaitę”.
Mokslai šuns savininkui vėliau atsiperka su kaupu – mokytas šuo yra visada pasiruošęs ginti šeimininko šeimą ir turtą, o be to, kad gerai moka savo profesiją, dar ir prisitaiko prie šeimininkų įpročių.
„Protingas šuo gyvendamas su senu žmogumi turi būti ramus kaip senis, o su ligoniu – atidi slaugė. Gyvenimas didesnėje šeimoje tokį šunį priverčia „perkąsti” bendravimo su kiekvienu jos nariu ypatumus”, – pasakoja kinologas.
Ilgesys suplėšo širdis
Skirtis su savo augintiniais R.Misevičiui nesunku, nes per ilgą profesionalaus kinologo karjerą išmoko atsisveikinti.
Pasak R.Misevičiaus, veislyno šuo, patekęs į naują aplinką, senosios ilgisi mėnesį. Vėliau prisitaiko prie naujojo šeimininko ir tvarkos. Negalima atimti iš šuns įprastos aplinkos tik tokiu atveju, jei jam tai taptų nepakeliama.
„Vokiečių aviganius ir daugelio kitų veislių šunis galima dovanoti ar pardavinėti tik iki tol, kol jiems nesukanka 5 metai. Vyresniems šunims iš ilgesio kartais plyšta širdys”, – pasakojo R.Misevičius.
Tos pačios 5 metų ribos kinologas paiso kergdamas savo ir svetimus šunis. Tokio amžiaus sulaukusios kalės, anot jo, gimdydamos dažniau miršta. Dažnokai nepasiseka išgyventi ir jų atvestiems šuniukams.
Šunims – iškrovos dienos
Pokalbiui pasisukus apie šunų bėdas ir ligas, kinologas teigė esąs įsitikinęs, kad dažniau serga nutukę šunys.
„Daugelio šunų, kaip ir žmonių, negalių priežastis yra persivalgymas. Nutukusio šuns vidaus organai greičiau susidėvi, o pats organizmas tampa nuodų kaupykla, – teigia R.Misevičius. – Nuo to gyvūnus apninka sunkios ligos, tarp jų – kraujotakos sutrikimai, širdies nepakankamumas ir vėžys”.
Kinologas ne tik akylai saugo savo šunis nuo antsvorio, bet ir vieną dieną per savaitę paskiria jiems iškrovos dietą – visą parą šunys gauna tik vandens lakti.
Šunis besiruošiantiems auginti žmonėms R.Misevičius pataria ypač akylai rūpintis augintinių mityba, kol jiems sukaks 7 mėnesiai.
„Tas laikotarpis labai svarbus šuniuko sveikatai, – teigia kinologas. – Be to, susiformuoja ir jo mitybos įpročiai”.
Eutanazija – paskutinė dovana
Tačiau suserga ir grynakraujai šunys. Ypač jie kenčia nuo grandinių ir lytinio susilaikymo.
„Kai kurioms kalėms net „pavažiuoja stogai”, jeigu pirmaisiais gyvenimo metais per rują jų neaplanko patinai. Tada kai kurių veislių patelės gali tapti net ir šeimininkams pavojingos”, – pasakoja R.Misevičius.
Lietuvos „lenciūginiai” mišrūnai mažiau opūs nelaisvei ir susilaikymui. Tiesa, daugelis jų, anot kinologų, ir gimsta puspročiai.
Sunkiai susirgus šuniui, šeimininkams kinologas pataria sukaupti visą drąsą ir padaryti paskutinę paslaugą draugui.
„Ačiū Dievui, gyvūnų eutanazija yra įteisinta, todėl sunkiai sergančių šunų šeimininkams yra visos galimybės pagelbėti savo keturkojui draugui, – sako kinologas. – Žmonių gailestingumas kartais būna nesuvokiamai žiaurus”.
Miegamasis – draudžiama zona
„Be šunų neįsivaizduoju savo gyvenimo, nes daugiau nieko ir nemoku, kaip tik juos auginti ir mokyti tarnauti žmogui, – sako R.Misevičius. – Todėl dirbsiu šį darbą, kol sveikata leis”.
Kinologo žmonai Valentinai toks sutuoktinio ryžtas kelia dvejopas emocijas.
„Nėra lengva būti kinologo žmona – vyras nuolat šunimi persmirdęs, be to, man neretai tenka šunų akušerės pareigos, – juokiasi moteris. – Antra vertus, jau pripratau prie tokio gyvenimo būdo ir galiu drąsiai teigti, kad mano dalia lengvesnė nei siuvykloje už grašius dirbančios siuvėjos ar nugarą nuo aušros iki sutemų lenkiančios pardavėjos”.
Svarbiausia poniai Valentinai, kad jos sutuoktinis ir ateityje laikytųsi pagrindinio susitarimo turėti namuose draudžiamų šunims zonų. Viena tokių – miegamasis.
Rimanto ir Valentinos vaikai – suaugę sūnūs Mantas ir Simas bei 13-metė dukra Ieva – taip pat pritaria tėvo gyvenimo būdui ir verslui. Mantas irgi jau susiejo savo gyvenimą su gyvūnais. Jis netrukus taps veterinarijos magistru.