Kai menas imituoja gyvenimą

Toks metodas privertė Robertą de Nirą priaugti svorio, kad suvaidintų pastorėjusį boksininką, Dastiną Hofmaną – dvi dienas miegoti gatvėje, o Sisi Speisok – prieš atranką išsitrinti plaukus vazelinu, kad sukurtų reikiamą įvaizdį. Dabar prognozuojama, jog aktorinio meistriškumo viršūnę pademonstruos Leonardas Di Kaprijo, planuojantis suvaidinti LSD guru Timotį Lirį.

Nors niekas ir neįtikina, kad Leo, pažinojęs Lirį iki jo mirties 1966 metais, ketina kaip ir jo herojus piktnaudžiauti narkotikais, tačiau jo įprotis smulkmeniškai ruoštis kiekvienam vaidmeniui yra aktorinio metodo esmė, kuriuo naudojasi teatre ir kine vaidinantys žmonės visame pasaulyje.

Šį metodą galima apibūdinti ir kaip pačią patikimiausią, ir kaip labiausiai pervertinamą aktorinę technologiją. Dėl jo naudingumo vaidybos meistrų nuomonės išsiskiria, tačiau, kad ir kaip ten būtų, ši sistema į kino pasaulio viršūnes iškėlė tokius Holivudo aktorius kaip Polas Niumanas, Marlonas Brando, Alas Pačinas ir Džeimsas Dynas. Beje, P. Niumanas jį netgi pritaikė animaciniame filme „Ratai”, kuriame jis įgarsino vieną iš mašinų.

Daugelis sutinka, kad penktąjį ir šeštąjį dešimtmečiais Li Strasbergo ir jo aktorių mokyklos išpopuliarintą metodą yra sunku išmokti bei išdėstyti. Jis reikalauja, jog atlikėjas naudotųsi savo asmenine patirtimi, prisiminimais bei emocijomis tam, kad geriau suprastų galimas personažo reakcijas.

Metodo tikslas – veikėją pateikti kaip sudėtingą žmogišką būtybę su įvairiausiais jausmais ir troškimais. L. Strasbergo metodas kilo iš Konstantino Stanislavskio sistemos.

Marlonas Brando, „Uoste”, 1954

Daugelio laikomas praėjusio amžiaus iškiliausiu aktoriumi, M. Brando garsėjo sugebėjimu savo personažams suteikti griežto ir skaudaus realizmo. Tai yra tiesioginis jo išmokto aktorinio metodo rezultatas. M. Brando darbas „Uoste” ir „Troškimų traukinyje” ne tik sukrėtė Holivudą, bet ir įkvėpė kitas aktorių kartas, dirbusias pagal K. Stanislavskio metodą, – D. Hofmaną bei R. de Nirą.

M. Brando aktorystės studijoje ėmė mokytis 1940 m. Dėl savo pirmojo filmo „Vyrai” (1950) jis mėnesį praleido karo veteranų ligoninės palatoje, kad įsijaustų į bandančio susitaikyto su savo likimu kareivio vaidmenį. Po ketverių metų M. Brando gavo savo pirmąjį „Oskarą” už vaidybą „Uoste”. „Iš tikrųjų Marlono niekada nereikėjo nieko mokyti. Jis viską pats žinojo”, – kartą apie savo buvusį mokinį sakė Stela Adler.

Polas Niumanas, „Biliardininkas”, 1961

Vienas iš garsiausių metodo naudotojų P. Niumanas šlovės susilaukė dėl tokių filmų kaip „Biliardininkas”, kur jis suvaidino garsų biliardo profesionalą Greitąjį Edį.

Kartą, ruošdamasis juostai „Nugalėtojai” (1968), jis pastebėjo esąs tiesiog apsėstas naujojo vaidmens. Filmo siužetas pasakojo apie fanatišką lenktynininką bei nelaimingą jo žmoną. Taigi, P. Niumanas „užsikepė”, vadovaujamas amerikiečių legendos Leiko Andervudo, būtinai išmokti vairuoti lenktyninę mašiną. Polas netgi dalyvavo 24 valandų lenktynėse „Le Mann”, dar daugiau – jo garbei pavadintas „Nissan” modelis. Dabar 81-erių P. Niumanas bando įsijautimo į vaidmenį techniką pritaikyti kompiuterinėje animacijoje. 2006-ųjų juostoje „Ratai” jo balsu kalba Dokas Hadsonas.

Dastinas Hofmanas, „Maratono bėgikas”, 1976

Džono Šlezingerio psichologinis trileris „Maratono bėgikas” suteikė D. Hofmanui galimybę pritaikyti gautas iš L. Strasbergo žinias. Ruošdamasis šiam vaidmeniui jis dvi naktis miegojo gatvėje, kad įsijaustų į garsiąją sceną, kurioje jo herojų kankina nacių nusikaltėlis, vaidinamas Lorenco Olivjė. Grįžęs iš šio žygio kupinas entuziazmo D. Hofmanas klausė, kaip kitaip jis galėjo pasirengti šiai scenai. Kalbama, kad L. Olivjė jam atsakęs: „Mano berniuk, kodėl gi tau paprasčiausiai jos nesuvaidinus? Tai kur kas lengviau”. Po septynerių metų D. Hofmanas gavo kultinį Raco Rico vaidmenį filme „Vidurnakčio kaubojus” tuomet, kai surengė susitikimą su prodiuseriu persirengęs elgeta vienos Manheteno gatvės kampe. Prodiuseris buvo taip sukrėstas, kad kaipmat pasiūlė jam vaidmenį…

Robertas de Niras, „Įsiutintas bulius”, 1980

XXI amžiaus aktoriai turi sugebėti akimirksniu priaugti ar numesti svorio, lyg mostelėjus stebuklinga burtų lazdele. Tai prieš 20 metų pademonstravo R. de Niras. Dėl boksininko Džeiko Li Moto vaidmens Martino Skorsezės filme „Įsiutintas bulius” jis padarė neįtikimą žygį – priaugo netoli 30-ies kilogramų ir iki nukritimo treniruodavosi su profesionaliais boksininkais.

Dar vienas S. Adler ir L. Strasbergo protežė R. de Niras savo vaidmenims rengiasi labai kruopščiai. Pavyzdžiui, dėl juostos „Elnių medžiotojas” jis keletą savaičių gyveno su darbininkais iš Ohajo, o prieš suvaidindamas sociopatą Trevį Biklį M. Skorsezės filme „Taksistas”, R. de Niras visą mėnesį darbavosi Niujorko taksi parke, išbūdamas prie vairo visą 12 valandų pamainą.

Sisi Speisok, „Šachtininko duktė”, 1980

Pretenduojanti į geriausios aktorės, naudojančios metodą, vardą, S. Speisok iš Teksaso į Niujorką atvyko 1960 m. Čia ji susipažino su Endžiu Vorholmu ir Bobu Dylanu, o į aktorių studiją ją atvedė pusbrolis Ripas Tornas, kuris taip pat mokėsi šios vaidybos sistemos. Rytą, prieš prasidedant atrankai dėl vaidmens į filmą pagal Stiveno Kingo knygą „Kerė”, Sisi nesiprausė, išsitepė plaukus vazelinu ir apsivilko savo mokyklos išleistuvių suknelę, prakvipusią naftalinu. Šitaip susikūrusiai ganėtinai atstumiančią išvaizdą, jai pavyko gauti vaidmenį. Filmui „Šachtininko duktė” apie kantri dainininkės Loretos Lin gyvenimą Sisi keletą savaičių keliavo su dainininkais furgonu.

Renė Zelvėger, „Bridžitos Džouns dienoraštis”, 2001

Kai kurie aktoriai skiria daugiau laiko įsijausti į vaidmenį nei praleidžia filmavimo aikštelėje. Pavyzdžiui, R. Zelvėger, kuri anonimiškai įsidarbino leidybos kompanijoje „Picador” ruošdamasi Bridžitos Džouns vaidmeniui. Vėliau ji aprašė, koks išbandymas jai buvo filologės, trokštančios prasimušti leidybos industrijoje, vaidmuo. Renė teko atsikratyti teksasietiško akcento, kiekvieną vakarą užsisakinėti maistą į namus ir net pakeisti šukuoseną. Gudrybė pavyko, ir kompanijoje jos niekas nepažino. Tačiau kolegei Rys Viterspun sekėsi ne taip puikiai. Ją neseniai atpažino Londone, išvežiojančią motociklu maistą. Taip Rys rengėsi merginos, pristatančios maistą į namus, vaidmeniui naujame filme „Penelopė”.

Adrianas Brodis, „Pianistas”, 2002

Jei tramdomieji marškiniai tinkamo dydžio, A. Brodis juos apsivilks. 32 metų „Oskaro” laureatas vos neprivedė savęs prie beprotybės ruošdamasis psichiškai sergančio karo veterano vaidmeniui 2005-ųjų trileryje „Tramdomieji”. Susirišęs tokiais marškiniais, jis valandomis sėdėdavo izoliuotoje nuo išorinių dirgiklių palatoje tam, kad įsijaustų į savo personažą, kuris atsidūrė užrakintas morgo kameroje. Dėl „Pianisto” jam teko atsiriboti jau ne nuo išorinių dirgiklių, o nuo materialinių gėrybių. A. Brodis pardavė savo butą Manhetene, automobilį, mobilųjį telefoną ir išmoko nepriekaištingai skambinti Šopeną. Paskutinis vaidmuo Piterio Džeksono „King Konge” privertė Adrianą pasiteirauti zoologijos sodo prižiūrėtojo, ar negalėtų jis įeiti į voljerą su gorilomis. „Jie neleido man to padaryti, – apgailestavo A. Brodis. – Tiesa, aš nevaidinau King Kongo, kitaip vis tiek būčiau tai padaręs.”

Leonardas Di Kaprijo, „Aviatorius”, 2004

L. Di Kaprijo paauglių merginų numylėtinio reputacija kiek pritemdo jo garsųjį gebėjimą visiškai įsikūnyti į vaidinamą objektą. Timočio Lirio, LSD guru, vaidmeniui Leo tenka gerai ištyrinėti narkotinių medžiagų pasaulį bei septintojo dešimtmečio kontrkultūras. Jis tai vadina namų darbais. M. Skorsezė, kuris filmavo Leonardą, atliekantį Hovardo Hiuzo vaidmenį juostoje „Aviatorius”, lygina jaunąjį aktorių su R. de Niru. „Leo darbas labai primena R. de Niro, – sako režisierius. – Yra tokių žmonių, kurie sugeba keistis fiziškai. Mes buvome apstulbę, kai išvydome, kai L. Di Kaprijo keičiasi filmavimo aikštelėje. Tai buvo Hovardas. Aš jau seniai kine nemačiau tokio dalyko.”