Baltus chalatus sutepė juoda dėmė

Jau du mėnesiai, kai panevėžietės Astos Černiauskienės 2 metų ir 9 mėnesių sūnus Matas guli po žeme, tačiau moteriai iki šiol ausyse skamba jo pagalbos šauksmas.
„Mama, mama”, – iš paskutinių jėgų ropšdamasis iš lovos Panevėžio ligoninės reanimacijos skyriuje tiesė į motiną rankas mažylis.
A.Černiauskienė negali sau atleisti, kad tada negriebė sūnaus į glėbį ir neišvežė jo į Kauno ar Vilniaus klinikas. Galbūt tuomet jis būtų likęs gyvas.

Motiną išgirdo per vėlai

Pasak moters, Panevėžio ligoninės gydytojai, nesugebėję diagnozuoti vaikui ligos ir skirti reikalingo gydymo, jos maldavimų pagaliau paklausė ir konsultantus iš Kauno iškvietė tik tada, kai berniukas jau buvo komos būklės ir jį išgelbėti galėjo tik stebuklas.
Kauno medicinos universiteto klinikų specialistai išsigabeno ligonį, darė viską, kad išgelbėtų jo gyvybę, tačiau buvo per vėlu.

Reikalauja teisti medikus

A.Černiauskienė dėl sūnaus mirties kaltina Panevėžio ligoninės gydytojus ir sako reikalausianti, kad jie atsakytų už savo klaidas.
„Aš jų visą laiką maldavau siųsti vaiką į aukštesnio lygio gydymo įstaigą, jei patys nežino, kas jam yra.
Norėjau, kad dėl sūnaus gyvybės būtų padaryta viskas, kas įmanoma, tačiau manęs niekas neklausė”, – pasakojo skausmo palaužta motina.
A.Černiauskienė įsitikinusi, kad Matą gydę Panevėžio ligoninės vaikų ligų skyriaus gydytojai, kurių dėl patirto streso ji net pavardžių neįsidėmėjo, turi stoti prieš teismą.
Moteris kreipėsi į Panevėžio miesto apylinkės prokuratūrą ir Valstybinę medicininio audito inspekciją.
Prokuratūra jau pradėjo ikiteisminį tyrimą. Valstybinės medicininio audito inspekcijos išvados lems, ar bus iškelta byla gydytojams.

Viešumo baidosi

Panevėžio ligoninė šio skaudaus įvykio žiniasklaidai nekomentuoja.
„Mūsų vidaus audito komisija tyrė A.Černiauskienės skundą ir pateikė jai savo išvadas”, – „Panevėžio rytui” tepasakė šios komisijos vadovas Algirdas Žemaitaitis.
Iš oficialia medicinos kalba surašyto ligoninės atsakymo mirusio vaiko motinai galima spręsti, kad medikai tinkamai atliko savo pareigas ir dėl paciento mirties niekuo dėti.
„Varnas varnui akies nekirs”, – taip ligoninės atsakymą vertina A.Černiauskienė.

Ligoninėje atsigavo

Taip sutapo, kad prisikėlimą simbolizuojanti šv. Velykų šventė šiemet A.Černiauskienei tapo baisios nelaimės pradžia. Velykų išvakarėse jos sūnus Matas smarkiai sunegalavo.
Vaiką pradėjo smarkiai pykinti, jis suglebo, vangiai reagavo į aplinką. Kadangi jau buvo vėlyvas vakaras, išsigandusi motina išsikvietė greitąją medicinos pagalbą.
Pasak A.Černiauskienės, anksčiau jos sūnui taip pat yra buvę panašių priepuolių. Tuomet jo šlapime medikai rasdavo acetono.
Į Panevėžio ligoninės pri-imamąjį nuvežtam berniukui nepavyko padaryti šlapimo tyrimų, nes jis nenorėjo šlapintis. Po kelių valandų mažylis tapo žvalesnis ir budinti gydytoja jo artimiesiems pasiūlė vaiką vežtis namo.
„Jei vėl pasidarys blogiau, atvežkit”, – pridūrė ji.

Priepuoliai vėl pasikartojo

Iš tiesų Matas neilgai pabuvo namuose. Praėjus porai valandų, jau po vidurnakčio, jam vėl prasidėjo priepuolis. A.Černiauskienė vėl iškvietė greitąją ir išvežė vaiką į ligoninę.
Dar namuose Matui buvo uždėtas maišelis šlapimui surinkti, iš kurio ligoninėje gydytoja paėmė šlapimo tyrimui.
A.Černiauskienė sužinojo, kad sūnaus šlapime yra tik acetono likučiai, esą tai nieko baisaus. Naktį Matas praleido vaikų ligų skyriuje.
Rytą vaikas jautėsi neblogai. Pasak A.Černiauskienės, kadangi sūnų apžiūrėjusi gydytoja jokio gydymo neskyrė, moteris paprašė išleisti vaiką namo. Juolab kad buvo sekmadienis, šv. Velykų diena.
Grįžus namo po kelių valandų Matui vėl pasidarė bloga. Berniukas suglebo, jo vyzdžiai išsiplėtė. A.Černiauskienė vėl čiupo telefoną kviesti greitosios. Matas per parą trečią kartą atsidūrė ligoninėje.

Laukė švenčių pabaigos

Motina ligoninėje nesitraukė nuo savo sūnaus. Pasak jos, naktį vaikui užėjus priepuoliams gydytoja suleido raminamųjų vaistų. Kitą dieną, pirmadienį, berniukas buvo suglebęs, vangus.
„Nei tą, nei kitą dieną medikai nedarė jokių tyrimų, tik pastatė lašelinę, davė raminamųjų vaistų.
Nuolat besikeičiantys budintys gydytojai mums liepė laukti trečiadienio, kai baigsis išeiginės ir į darbą ateis vaikų ligų skyriaus vedėja, palatos gydytoja”, – pasakojo A.Černiauskienė.
Tuo tarpu jai iš skausmo ir nevilties plyšo širdis žiūrint į besigaluojantį sūnų.

Pagalbos ieškojo pati

Pagaliau atėjo ilgai lauktas trečiadienis. Matas, jo motinos teigimu, lovoje gulėjo paslikas, jo akys buvo įbestos į lubas, vaikas beveik nereagavo į aplinką.
Nelaukdama, kada prasidės vizitacija, A.Černiauskienė pati puolė ieškoti gydytojų. Įsiveržusi į gydytojų kabinetą ji pareikalavo greičiau apžiūrėti jos vaiką.
Moterį papiktino Matą apžiūrėjusios vaikų neurologės Aušros Bandanskytės svarstymai, jog esą vaikui, matyt, naktį bus kažin kas baisaus prisisapnavę, kad jis nemirksėdamas žiūri į lubas.
Berniuko motina bandė atkreipti neurologės ir kitų gydytojų dėmesį į tai, kad vaiko vyzdžiai smarkiai išsiplėtę, bet jie nepaisė jos kalbų.

Motinai pagrasino policija

A.Černiauskienė netrukus sužinojo, kad jos sūnaus kraujyje rasta pakitimų. Į palatą lašeline nešina įėjusi slaugytoja esą pasakiusi, kad teks valyti kraują.
Tačiau lašelinę teko nuimti vos tik ją pastačius, nes Matas pradėjo vemti.
Dėl sūnaus gyvybės išsigandusi A.Černiauskienė ėmė maldauti gydytojų, kad šie guldytų jį į reanimaciją arba siųstų į Vilniaus ar Kauno klinikas.
„Skyriaus vedėja pareiškė, kad reanimacijoje nėra vietų, o prašymus siųsti į klinikas apskritai ignoravo. Tada nebesusivaldžiau ir ėmiau šaukti, kad jei tuoj pat negelbės mano vaiko, aš iškviesiu televiziją”, – moteris neslėpė, kad jos nervai nebeišlaikė medikų abejingumo.
Gydytojai pagrasino paciento motinai iškviesti policiją, bet vis dėlto nusileido – vaikas buvo paguldytas į reanimaciją.

Matė sūnaus agoniją

A.Černiauskienė pati sūnų nunešė į intensyviosios terapijos skyrių ir atidavė medikams. Viena slaugytoja ją mėgino raminti, kad nebesijaudintų – esą vaikas gerose rankose.
Naktį reanimacijoje budėjusios gydytojos A.Černiauskienė pasiteiravo, koks gydymas skirtas jos vaikui. Ši esą atsakiusi, kad kol kas jokio.
Kitą dieną iš pat ryto A.Černiauskienė vėl buvo prie sūnaus. Pasak moters, visą dieną Matas blaškėsi ir alpėjo.
Kartkartėmis vaikas ištiesdavo į ją rankas, šaukdamas „mama, mama”. Mažylis mėgindavo lipti iš lovos, tačiau jam neužteko jėgų.
A.Černiauskienei gydytojai negalėjo paaiškinti, kokia liga užklupo jos sūnų. Nevilties apimta motina veltui prašė ką nors daryti: vežti vaiką į Vilnių ar Kauną, kviesti konsultantus.
Atėjusi kitą rytą į reanimaciją moteris sūnų rado prijungtą prie gyvybę palaikančių aparatų. Ji sužinojo, kad naktį Matas neteko sąmonės.
Šoko ištiktai motinai gydytojai pasakė iškvietę Kauno medicinos universiteto klinikų specialistus.
A.Černiauskienė pamena, kad jų teko laukti kelias valandas.
Atvykę gydytojai ligonį prijungė prie savo atsivežtų aparatų ir išgabeno į Kauną. Vaiko artimieji į Kauną važiavo greitajai iš paskos.

Iš komos nebeatsigavo

Kauno klinikose Matui gydytojai nustatė labai didelę hiperamonemiją – amoniako koncentraciją kraujyje, smegenų edemą, kepenų nepakankamumą.
Pasak A.Černiauskienės, kauniečiai gydytojai darė viską, kad išgelbėtų jos sūnaus gyvybę, bet po dviejų parų, taip ir neatsigavęs iš komos, Matas mirė.
„Kad sūnus mirs, aš sužinojau diena anksčiau nei buvo išjungti jo gyvybę palaikantys aparatai.
Gydytojai man leido suprasti, jog vilties jau nebėra. Dar spėjau sūnų pakrikštyti”, – apie išgyventą košmarą smarkiai jaudindamasi pasakojo A.Černiauskienė.
Moteris prisipažino iš visų jėgų mėginanti nepalūžti, gerianti raminamuosius vaistus. Vienintelė paguoda jai – vyresnė dukra, kuri irgi labai skaudžiai išgyvena brolio mirtį.

Panevėžyje ligos neįtarė

Panevėžio ligoninės lokalaus audito komisija pripažįsta, kad kolegos iš pradžių neįtarė Matą sergant galimu įgimtu medžiagų apykaitos sutrikimu.
Toks įtarimas jiems esą kilo tik perkeliant ligonį į Kauno medicinos universiteto klinikas.
Ligoninės komisijos išvados prieštarauja A.Černiauskienės teiginiams, kad gydytojai abejingai stebėjo jos vaiko agoniją ir nieko nedarė.
„Teikta medicininė pagalba buvo adekvati subjektyviems paciento ligos požymiams. Kartojantis priepuoliams dėl centrinės nervų sistemos dirglumo, Jūsų sūnus buvo detaliai ištirtas mūsų ligoninėje bendraisiais tyrimo metodais, klinikiniu stebėjimu.
Atlikti galvos smegenų kompiuteriniai tyrimai, smegenų skysčio tyrimai. Šiais tyrimais nebuvo patvirtinta įtariama galvos smegenų uždegimo (encefalito diagnozė)”, – rašoma oficialiame ligoninės atsakyme į A.Černiauskienės skundą.
Panevėžiečių gydytojų tvirtinimu, detalūs tyrimai dėl metabolinių sutrikimų, kurie kamavo Matą, Lietuvoje apskritai neatliekami.
„Man rūpi viena – ar mano sūnus būtų išgyvenęs, jei Panevėžio ligoninės gydytojai jį būtų anksčiau išsiuntę į Kauno klinikas ir kodėl jie to nepadarė.
Nesuprantu, kaip galima nesiųsti mirštančio ligonio pas aukštesnio lygio specialistus, jei nežinai, kuo jis serga ir kaip jam padėti”, – kalbėjo A.Černiauskienė.