Geriausia, kaip mes galime padėti kitiems žmonėms – ne pasidalyti savo sėkme, o parodyti, kur yra jų sėkmė. Tokiu principu vadovaujasi Socialinių inovacijų centro darbuotojos ir projekto „Ištiesk ranką” socialinės mentorės – buvusios bedarbės moterys, kurios sugebėjo rasti darbą, pradėjo savo verslą ir sėkmingą karjeros patirtį perduoda darbo neturinčioms moterims. Projektas vyksta Vilniuje, Kaune ir Utenoje.
Pirmiausiai – išmokti šypsotis
„Be galo malonu, kad jos visos jau išmoko šypsotis”, – džiaugėsi Socialinių inovacijų fondo direktorės pavaduotoja Inga Čisler. Pagrindiniai reikalavimai norinčioms dalyvauti projekte bedarbėms – noras susirasti mėgstamą darbą ir ilgas nedarbo stažas. Užsisėdėjus namuose labai sunku išsijudinti į darbo paieškas, o ir darbdaviai linkę neigiamai reaguoti į moteris, kurios, atrodytų, neaišku kodėl nedirbo 4, 6 ar net 15 metų. Tačiau tą lengva paaiškinti ir tai nieko bendra neturi su apsileidimu – gimę du, trys, keturi vaikai. Anot mentorių, moterys, gavusios kelis neigiamus darbdavių atsakymus, nusimena ir neretai meta darbo paieškas.
Kitus šypsotis mokančios aukštąjį išsilavinimą turinčios Violeta Kolpakova, Lidija Pauliukevičienė, Valdonė Juškienė, Irena Abramavičienė šiuo metu jau gali džiaugtis tuo, kad turi mėgstamą darbą. Namų šeimininkių dalia ir dienos tik tarp keturių sienų šioms moterims – jau praeitis.
Pasak moterų, jei finansinė situacija sunki, reikėtų imtis bet kokio darbo, taip pat bandyti tobulėti, bendrauti ir atgauti pasitikėjimą savimi. „Bendravimas labai daug duoda. Pavyzdžiui, „Senukuose” net nepriėmė mano anketos, nes niekuomet nebuvau dirbusi kasos aparatu. Labai nusiminiau, kad buvau taip nuvertinta – nemanė, kad galėčiau greitai išmokti”, – pasakojo V.Kolpakova.
Centre analizuojant nepavykusius bandymus įsidarbinti moterys ją nuramino, kad jeigu žmogus jau moka dirbti kompiuteriu – kasos aparatas lengvai įveikiamas ir nereikėtų kreipti dėmesio į kalbas. „Iškart nuotaika pakilo”, – sakė Violeta.
Trys šimtai „ne”
Pašnekovės teigė, kad ieškant darbo svarbu būti veikliai ir nenuleisti rankų. Vienas centro savanoris, atvykęs iš JAV, vis kartodavo, kad kai tris šimtus kartų kreipsitės į darbdavius ir visi jie pasakys „ne”, tik tada pagalvokit, kad jums kažkas negerai.
„Į lovą darbo niekas neatneš, jo reikia ieškoti, bendrauti. Kartais apie laisvas darbo vietas gali žinoti tavo pažįstami. O jei sėdėsi namie, iš kur bus tų pažįstamų?” – teigė V.Kolpakova. Pasak jos, moterys, imdamosi būti savanorėmis centre turi galimybę įgyti daug naudingų įgūdžių.
„Čia gali išmokti naudotis faksu, kopijuokliu, kalbėti telefonu, parengti dokumentus seminarams ir kartu atlikti naudingą darbą, o taip pat pabendrauti su kitomis panašių problemų turinčiomis ar turėjusiomis moterimis”, – sakė V.Kolpakova.
Kalbėdama apie darbo reikšmę, moteris teigė, kad jai svarbu turėti savo uždirbtų pinigų. „Gal mes taip išauklėtos, kad turim dirbti ir kitaip negalim?” – spėjo L.Pauliukevičienė, prisimindama savo karčią patirtį.
„Susiradus darbą pasikeitė net vaikų požiūris į mane”, – teigė I.Abramavičienė. „Vaikui trauma, jei mama – bedarbė”, – įsitikinusi V.Kolpakova.
Moterys įsitikinusios, kad auginant vaikus pasitikėjimas savimi sumenksta dėl visuomenės požiūrio, kad būti namų šeimininke nėra sunku, tai prilyginama vos ne dykaduoniavimui. Tačiau ant jų pečių sukraunami visi namų apyvokos darbai. „Kai nedirbau, namie būdavau nuolankesnė. Dabar jaučiuosi lygiateisė su savo vyru, nes visuomenės akyse taip pat turiu teisę būti pavargusi”, – kalbėjo V.Kolpakova.
Dešimt metų namuose
V.Kolpakovos nedarbo stažas – 10 metų. Aukštojoje mokykloje įgijusi chemikės-technologės specialybę ji įsidarbino Statybinių medžiagų kombinate laboratorijos viršininke. Gamyklai subankrutavus moteris susilaukė sūnaus, po dvejų metų – dukros. Šiuo metu jiems 16 ir 14 metų.
Po penkerių metų, praleistų su vaikais, kai dukrai suėjo treji, V.Kolpakova nuėjo į Darbo biržą. Jai pasiūlė dirbti „Vilke” nepertraukiamu grafiku. Tai būtų buvę sunku suderinti su jos, kaip mamos, pareigomis.
Vėliau V.Kolpakova susidomėjo skelbimu, kad kavinei reikalinga virėja. „Buvo įdomu: banketai, vestuviniai pietūs. Tačiau kai viską išmokau, darbas tapo monotoniškas. Kartą, atsimenu, po darbo pagalvojau, negi aš visą gyvenimą dirbsiu virėja? Be to, vyro toks darbas, kad ilgai nebūdavo namie, todėl negalėdavau vaikų vienų namuose palikti iki vėlaus vakaro”, – prisiminė kaunietė. Pusantrų metų dirbusi kavinėje ji vėl tapo bedarbe, tačiau buvo pradėjusi lankyti kompiuterių kursus Socialinių inovacijų centre. V.Kolpakovai buvo įdomu sužinoti, kas yra kompiuterio dėžėje. „Norėjosi ir prieš vaikus pasirodyti, kad kažką moku, kad nesu beviltiška”, – neslėpė moteris. Vėliau baigė visus ten organizuojamus kursus ir tapo centro savanore.
„Padėjau rengti daug europinių seminarų. Penkios savanorės vykome į Švediją apžiūrėti Liaudies aukštosios mokyklos, kurioje mokosi suaugusieji. Ten sutikome aštuoniasdešimties metų močiutę, kuri mokėsi dirbti kompiuteriu, nes ranka rašyti laiškus – jai per sunku”, – V.Kolpakova pasakojo, kaip vis augo jos iniciatyvumas, žinios ir pasitikėjimas savimi. Vienai centro darbuotojų išėjus dekretinių atostogų Violetai buvo pasiūlyta tapti kompiuterių kursų lektore. Moteris daug mokėsi ne tik stebėdama kitus, bet ir savarankiškai, kol jai buvo pasiūlyta dirbti prie projektų.
Lietuvoje tapo berašte
„Kai esi užsiėmęs, dirbi – jautiesi reikalingas visuomenei, kad kažką gero darai”, – kalbėjo 41 metų L.Pauliukevičienė. Nedirbdama ji save buvo labai nuvertinusi. Moteris bedarbe tapo prieš penkerius metus, kai iš Rusijos kartu su šeima persikėlė į Kauną. „Vyro tėvas buvo tremtinys iš Lietuvos. Mama – vietinė. Ilgai galvojome, ar reikėtų važiuoti į vyro gimtinę, tačiau nusprendėme, kad vaikams ten bus geriau, kad iš Rusijos reikia bėgti”, – pasakojo iki tol žemės ūkio kooperatyve vyr.ekonomiste dirbusi moteris.
Sūnui tuomet buvo septyneri, dukrai – dvylika metų. Jie pradėjo lankyti mokyklą. „Aš sėdėjau namuose. Baigiau lietuvių kalbos, buhalterinės apskaitos, kompiuterių kursus. Po to įsidarbinau darbininke daržovių perdirbimo ceche. Tai sunkus darbas, nes ne pagal mano specialybę, kolektyve mažai išsilavinusių žmonių”, – kalbėjo L.Pauliukevičienė. Ten ji dirbo dvejus metus. Po to vėl – tik namai.
„Atvažiavau į Lietuvą, ir toks jausmas, kad Mėnulyje išlipau. Rusijoje dirbau kvalifikuotą darbą, viską žinojau, mokėjau. O čia tapau berašte – ne tik įstatymų, taisyklių, net kalbos nemokėjau”, – prisiminė L.Pauliukevičienė.
Pernai vasarą ji įsidarbino apskaitininke, mokosi anglų kalbos. „Dabar viskas kitom spalvom atrodo. Sunku buvo gyventi be bendravimo, kai niekur neišeini, todėl ir tapau savanore fonde”, – sakė moteris.
Pasak jos, bedarbe išbuvus ilgesnį laiką, vėliau psichologiškai sunku pradėti ieškoti darbo. „Jaučiau, kad atbunku. Rytais stebėdama pro langą be galo pavydėjau tiems, kurie važiuodavo į darbą”, – kalbėjo L.Pauliukevičienė.
Atitrūko nuo gyvenimo
Keturiasdešimtmetė Valdonė Juškienė, baigusi tuometinį Kauno politechnikos institutą (dabar Kauno technologijos universitetą), ketverius metus dirbo projektuotoja Centriniame projektavimo ir konstravimo biure. Vėliau dėl etatų mažinimo tapo bedarbe. Trejus metus ji dirbo atsitiktinius darbus: buvo vadybininke, administratore, kol gimė vaikai. Dukrai šiuo metu yra devyneri, sūnui – dešimt metų.
Po ketverių metų, praleistų namuose, buvo sustabdyta jos paskutinės darbovietės veikla, todėl moteriai būtų reikėję ieškotis naujos darbo vietos. „Norėjau tokio darbo, kad galėčiau auginti vaikus. Be to, sukdamasi tik tarp puodų jaučiau, kad nieko nebemoku, nežinau”, – pasakojo V.Juškienė. Pirmas jos žingsnis buvo mokytis naudotis kompiuteriu, vėliau to mokyti ėmė kitus.
Keturiasdešimt septynerių metų I.Abramavičienė augindama vaikus nedirbo aštuonerius metus. Vėliau porą metų dirbo ne pagal specialybę, ėmė lankyti kompiuterių kursus Socialinių inovacijų centre. „Ramiau pasidarė, atsirado pasitikėjimas savimi. Iki tol buvau visiškai atitrūkusi nuo gyvenimo”, – kalbėjo I.Abramavičienė, vėliau įsidarbinusi vyr.buhaltere.
Atsigavo besimokydama
Vienai kalbintų moterų ugdytinių – Dainei Dapkienei viskas dar priešakyje. Keturiasdešimt dvejų metų bedarbė šiemet baigė pirmą magistrantūros kursą Kauno technologijos universitete. Tam ją pastūmėjo vyras, matydamas, kad žmona jaučiasi nelaiminga ir save nuvertina.
Jaunystėje įgijusi statybos inžinierės specialybę penkerius metus dirbo pagal specialybę, kol prasidėjo etatų mažinimo vajus. Kelerius metus darbavosi konsultante, prekių žinove baldų parduotuvėje. Gimus dukrai daugiausiai laiko leido namie. Juose sukosi, kol po septynerių metų gimė sūnus. Į darbo paieškas numojo ranka – reikėjo auginti vaikus, prižiūrėti neįgalius uošvius, o darbo puse etato nerado.
Nepaisant vyro dėmesio, moteris jautėsi niekam netinkama. „Vėliau ėmiau bijoti ieškoti darbo. Galvojau, kad nepriims, kad esu užmiršusi profesinius dalykus. Be to, jauni žmonės šiais laikais moka save tinkamai pateikti, o aš dėl nepasitikėjimo buvau tapusi neryžtinga”, – kalbėjo moteris.
Į Socialinių inovacijų centrą žmoną atvedė sutuoktinis. Tai įvyko prieš pusantrų metų. „Jis matė, kad man jau stogas važiuoja”, – šypsojosi D.Dapkienė. Jis paskatino ir studijuoti. „Centre pamačiau, kad yra daug tokių moterų. Kai paklausai kitų istorijų, gėda pasidaro, kad taip greitai galėjau nuleisti rankas. Nereikia bijoti mokytis iš patirties”, – kalbėjo D.Dapkienė, kuri kartu su likimo draugėmis dalyvauja inscenizuotuose pokalbiuose su darbdaviu, įvairiuose seminaruose, diskusijose.
Ji centre baigė darbo su kompiuteriu, vadybos, smulkiojo verslo ir kai kuriuos kitus kursus. „Būtinai tobulinsiu anglų kalbos įgūdžius”, – pasiryžusi kaunietė.
kur rasti si centra?