Kai prieš gerą dešimtmetį jaunėlis brolis iki raudonumo užkaitindavo kolonėles su „Metallica” įrašais, norėdavosi spiegti ir lėkti iš namų.
Tuomet dar nežinojau priešnuodžio metalui, kurio pavadinimas Cicinas, ir turbūt būčiau kvatojusi iki nukritimo, jeigu kas būtų pasakęs, kad po kažkiek metų pati stovėsiu prieš brolio dievukus Talino dainų slėnyje ir būsiu priversta pripažinti: profai, žinantys, ką daro.
Kas nešė į Dainų slėnį?
Likimo ironija, tačiau bilietą į „Metallica” koncertą padovanojo tas pats brolis, kurio klykiantį magnetofoną ne kartą magėjo sviesti iš penkto aukšto. Nors laisvalaikiu klausausi kur kas nuosaikesnių melodijų, nė iš tolo neprilygstančių vokalisto Džeimso Alano Hetfildo ekspresyviam dainavimui, tačiau šią kontroversišką gimtadienio dovaną priėmiau su ypatingu smalsumu.
Niekada neteko dalyvauti tokio masto renginyje, be to – vieninteliame pasaulinio garso žvaigždžių pasirodyme Šiaurės ir Rytų Europoje. Bilietai į koncertą kainavo nuo 110 iki 150 litų. Tačiau neįsigiję jų Lietuvoje, galėjo rizikuoti atvykę į Taliną: Dainų slėnio prieigose pastebėjau ne vieną prekeivį, siūlantį galimybę pakliūti į pasaulinio lygio žvaigždžių koncertą už panašią kainą.
Dauguma „Metallica” gerbėjų į Taliną atvyko išvakarėse – tai buvo akivaizdu, pasivaikščiojus po Estijos senamiestį: ilgaplaukiai pagyvenę vyrukai, grandinėmis ir juodais marškinėliais, išmargintais kaukolėmis ir kitokia „metališka” atributika, pasidabinę vaikinai, juodai lakuotais nagais, nudriskusiais, žeme besivelkančiais sijonais apsirėdžiusios merginos. Talinas buvo pritvinkęs metalo piligrimų ne tik iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Rusijos, bet ir Suomijos, Švedijos, Danijos, kitų artimųjų kraštų. Jau įriedant į miestą, galėjai pastebėti nuorodas su užrašu „Metallica” – taigi pasiklysti – jokių šansų.
Policijos – nė kvapo
Pirmadienio vakaras, ką tik pasibaigusios futbolo varžybos, „pabai” prisigrūdę įkaušusių švedų ir suomių. Viename tokių blankiai skambančią airišką melodiją nustelbė kultiniu tapęs „LT United” „gabalas” „We are the winners”. Nejaugi lietuviai? Ne, „eurovizinį” kūrinėlį labai sėkmingai aplinkai transliavo linksmai nusiteikusi švedų kompanija. Taip netikėtai „LT United” suvienijo „žuvėdus” ir lietuvius – netrukome susipažinti ir išsiaiškinti kelionės tikslus. Turbūt atspėti nesunku, kad lygiai po paros visi neišvengiamai turėjome susitikti Dainų slėnyje. Tiesa, kaip vėliau paaiškėjo, 70 tūkstančių minioje pažįstamą sutikti tolygu rasti adatą šieno kupetoje.
Jau priešpiet aplink įvykio vietą aikštes ir pieveles buvo nusėdę būsimojo koncerto dalyviai. Kantresni laiką leido prie jūros, kuri, keista, visai miesto centre ir ranka pasiekiama – jokių uostų, kranų ir užkardų. Kelių kilometrų spinduliu buvo sužymėtos automobilių stovėjimo zonos. Atvykusieji tvarkingai juos statė be jokio stumdymosi, o pagyvėjusį eismą reguliavo ryškiomis liemenėmis apsirengę jauni tvarkdariai. Keista, niekur neteko pastebėti marširuojančios policijos.
Metalas – nėščioms ir vaikams
Prieš koncertą visi įeinantieji buvo mandagiai apčiupinėti. Koncerto zonoje – silpnas estiškas alus, sidras ir džinas su toniku skardinėse. Ir gausybė „metališkas” madas demonstruojančių grupės gerbėjų. Atmosferą iki „Metallica” pasirodymo kaitino dvi estų metalo grupės – „Pedigree” ir „Tanel Padar and the Sun” bei Velso atstovai „Bullet for my Valentine”.
Šeštą valandą prasidėjęs koncertas turėjo pasibaigti tik prieš vidurnaktį. Buvo ir į ką pasižvalgyti. Į koncertą atėjo be galo įvairi publika: nuo nėščių mamyčių, kūdikių ant rankų, darželinukų iki labai garbaus amžiaus vyrų ir moterų. Tvarkingi, ramūs, jokio „metališko” įvaizdžio.
Tai išties atrodė labai keista, tačiau toks įspūdis, kad kai kurie žmonės tiesiog atėjo į renginį, liaudiškai tariant, „pasitūsinti” ir jiems nelabai svarbu, kas šitame visuotiniame „tūse” gros.
Vėsinosi vandeniu
Tačiau atmosfera visiškai pasikeitė, kai į sceną išėjo JIE. Dar gerokai iki „Metallica” pasirodymo aikštėje oras pastebimai kaito. Ilgai sėdėję ant žemės stojosi, tempė kaklus, dengė akis nuo besileidžiančios saulės.
Pasigirdus pirmiesiems akordams, per minią nuvilnijo visuotinę euforiją išreiškianti banga. Ji buvo tokia stipri, kad negalėjo palikti abejingo nė vieno, net ir to, kuris iki tol nelaikė savęs „Metallica” gerbėju. Epicentras, žinoma, buvo prie pat scenos. Čia ūmai sudygo tankus rankų miškas. Patys ištikimiausi aistruoliai brovėsi ten.
Įkaitusią atmosferą vėsino šalto vandens srovė, kuria buvo purškiami visi, atsidūrę veiksmo epicentre. Pačioje aikštėje, išskyrus scenos prieigas, nesimatė jokios policijos. Publika buvo rami ir korektiška: galvas kratė, staugė pakankamai santūriai.
O kaip „Metallica”?
Galingas, gerai organizuotas renginys, keturi videoekranai, gausybė įspūdį sustiprinančios pirotechnikos ir dozė fejerverkų. Bei išskaidytas mitas apie grėsmingai atrodančius metalistus – išties jie bent jau Dainų slėnyje man pasirodė romūs kaip avytės, palyginti su kai kuriais lietuviško popso koncertų klausytojais. Gal nepigūs bilietai atsijojo publiką, gal visus veikė flegmatiška estiška atmosfera, o gal visai nebūtina apie žmones spręsti iš jų išvaizdos: rūsti, „metališka” uniforma ir grandinių žvangesys gali slėpti pakankamai švelnias natūras.
Nereikia būti „Metallica” gerbėju, kad suvoktumei solinių gitaros virtuozų pasirodymų profesionalumą, pajaustumei iš grupės lyderio Dž.A.Hetfildo sklindančią jėgą, nesižavėtumei jo gebėjimu valdyti publiką, apčiuopti jos nuotaikų amplitudę ir suspaudyti visus reikiamus mygtukus, kad kažkas apsiverktų ar dar garsiau užstaugtų.
Iš karto po koncerto iš Talino pajudėjo ilgas automobilių karavanas su lietuviškais numeriais. Vienam lietuviui motociklininkui kelias namo baigėsi prie estiško beržo. Laimei, ne itin skaudžiai. Judant link Lietuvos, dar kartą norėjosi išgirsti koncerte skambėjusius kūrinius. Vadinasi, „Metallica” antspaudas liko…