Sandoris su lenkais dėl „Mažeikių naftos” yra idealus, – teigia LR ūkio viceministras, derybų su „Jukos” grupės narys klaipėdietis Nerijus Eidukevičius.
Tiesa, jis neslepia, kad džiaugtis tuo, kas pasiekta dar anksti, mat neabejoja, kad sandoriu nepatenkintas Kremliui artimas laikinasis „Jukos” stebėtojas ieškos bent menkiausių galimybių jį sužlugdyti.
Išskirtiniame interviu „Vakarų ekspresui” N. Eidukevičius, einantis ir „Mažeikių naftos” valdybos pirmininko pareigas, atskleidė šio Lietuvai itin svarbaus proceso eigą.
Kokius išskirtumėte esminius derybų su „Jukos” momentus?
„Jukos” jau pačioje derybų pradžioje deklaravo, kad taikysis prie Vyriausybės noro surasti tinkamiausią investuotoją, jei nebus daroma žala jų esminiam tikslui – gauti aukščiausią kainą už „Mažeikių naftos” akcijas. Šios „Jukos” ir Vyriausybės pozicijos nė karto „nesijudino” iš vietos per visą derybų laikotarpį, buvo ieškoma tik mechanizmų, kaip tuos tikslus pasiekti. Tiesa, nors „Jukos” kaina buvo svarbiausias kriterijus, bankrutuojantis koncernas taip pat vertino galimybę kuo greičiau užbaigti sandorį.
Visgi pernai gruodį derybos buvo patekusios į šiokią tokią aklavietę. „Jukos”, reaguodama į tai, kad nėra jokio postūmio pirmyn, derybas pakėlė į aukščiausią lygį. Iki tol jų pusei atstovavo vyriausiasis koncerno finansininkas Briusas Misamoras. Derybos intensyviau pradėjo judėti į priekį vasario pabaigoje. Tada susiformavo akcijų rinkos kainai nustatyti būtinos indikacijos – lenkai ir kazachai pateikė galutinius įsipareigojančius pasiūlymus – ir „Jukos” atstovai pradėjo lengviau kalbėti.
Kada buvo parengtas „Mažeikių naftos” nacionalizavimo įstatymo projektas?
Nuo pat derybų pradžios buvo modeliuojamos visos įmanomos teorinės situacijos, nes buvo suprantama, kad derybų procesas nepraeis be trukdžių. Nacionalizacijos įstatymo projektas buvo parengtas maždaug šių metų pradžioje. Tačiau jis nebuvo argumentas derybose. Tai visiems žinomas mechanizmas, kuris galėjo būti vienu iš kompromisų.
Ar Vyriausybė buvo suformulavusi nuostatą, kuri iš pretendenčių įsigyti „Mažeikių naftą” jai yra nepriimtiniausia ir negalės įsigyti Lietuvos įmonės, net jei pasiūlys didžiausią kainą?
Tokios nuostatos nebuvo. Lietuvos derybinė grupė visą laiką sakė, kad nori kalbėtis su visais. Buvo aiškus tikslas išlaikyti konkurenciją iki pat pabaigos. Tik vienu metu buvo identifikuotas patraukliausias pirkėjas – TNK BP. Derybų grupė siekė paruošti kuo daugiau sandorių ir juos pateikti Vyriausybei, kad ji galėtų apsispręsti. Bet kuriuo atveju galutinį sprendimą būtų dariusi Vyriausybė ir Seimas. Aišku, emociškai sunkiausiai Lietuvoje priimama „LukOIL”. Nors negaliu suformuluoti logiškų tokio neigiamo nusistatymo priežasčių. Nežinau, ar net ir sumokėdamas gerokai didesnius pinigus nei konkurentai „LukOIL” būtų įveikęs tokį neigiamą nusiteikimą.
Kas visgi lėmė, kad kazachai nesugebėjo ateiti iki finišo tiesiosios? Ar jų neatbaidė Algirdo Brazausko pasisakymas apie „PKN Orlen”, kaip apie konkrečiausią „Mažeikių naftos” pirkėją?
Su kazachais visada buvo palaikomas labai geras ryšys, tačiau negaliu pasakyti, kodėl jis nutrūko, kodėl jie nepasiryžo toliau tęsti dialogo. Kiek žinau, jų derybų grupės vadovai dėjo pastangas, kad galėtų pasiūlyti bent jau lenkams prilygstantį pasiūlymą, derėjosi su savo bendrovės vadovybe. Yra žinių, kad tuo pat metu vyko ir Rusijos ir Kazachstano prezidentų susitikimas. Tad neaišku, kurie veiksniai čia padarė įtaką.
Kai „PKN Orlen” pateikė labai konkretų ir labai patrauklų pasiūlymą, atsitiktinai ar ne, idealiai tinkantį prie mūsų sumodeliuotos schemos, A. Brazauskas ir pasakė, kad nemato konkretesnių pirkėjų. O kazachų pasiūlymas tuo metu buvo keleto mėnesių senumo, ir lyginant su lenkų pasiūlymu, nebuvo toks patrauklus. Tačiau ir šį „KazMunaiGaz” pasiūlymą buvo siekiama paversti sutartimi, kad Vyriausybė galėtų pasirinkti.
Kiek tiesos yra spėlionėse ir teiginiuose, esą „PKN Orlen” buvo pasirinkta dėl to, kad Lenkijos valdžia pažadėjo iš mirties taško išjudinti Lietuvai svarbius projektus – elektros tinklo tiesimą į Vakarus ir kita?
Tokiuose teiginiuose nėra nieko racionalaus. Aišku, toks sandoris suartina valstybes, jų ekonominius interesus, atveria naujas galimybes bendradarbiauti, išsiplečia įtakos sferos. Manau, kad po šio sandorio susiformuos kitoks Lenkijos požiūris į Lietuvą, jos interesus, mūsų investuotojus. Tačiau jokių išankstinių pažadų nebuvo.
Ar sutartis su „PKN Orlen” yra geriausia, ką Lietuva galėjo pasiekti?
Mums kartu su „Jukos” pavyko atrasti idealų variantą. Vyriausybei nereikėjo išpirkti iš „Jukos” akcijų, taip išvengta rizikos, kad jas parduodant kitam investuotojui bus gauta mažesnė pinigų suma. Pavyko pasiekti, kad tiek pat už akciją – 3,92 JAV dolerio – gautų ir „Jukos”, praduodanti kontrolinį akcijų paketą, ir Vyriausybė, parduodanti 30,66 proc. akcijų. Šis sandoris Lietuvai yra labai naudingas tiek finansiniu, tiek nacionalinio saugumo atžvilgiu. Jis naudingas ir „Mažeikių naftai” – „PKN Orlen” investiciniai įsipareigojimai apima projektus, užtikrinančius, kad koncerne būtų atlikta vidinė pertvarka, padidinsianti kompanijos našumą, pelningumą, leisianti įmonei iki 2008 metų įgyvendinti Europos Sąjungos keliamus ekologinius reikalavimus. Tam numatyta skirti daugiau nei 250 mln. JAV dolerių. Be to, manau, lenkai užsiims ir naftos chemijos projektais, kurie būtų itin naudingi ir apie Klaipėdą besiformuojančiam naftos chemijos kompleksui.
O kaip bus išspręstas pagrindiniu „PKN Orlen” minusu laikomas naftos tiekimo užtikrinimo klausimas?
Yra daug argumentų, tačiau keletas iš jų yra esminiai. Pirma – jau pusantrų metų „Mažeikių nafta”, valdoma bankrutuojančio koncerno „Jukos”, sėkmingai gauna naftą ir neturi jokių problemų. Antra – mes ruošiamės visokiems netikėtumams „Mažeikių naftoje”, todėl yra parengti kontraktai gauti naftą jūros keliu per Būtingės naftos terminalą, suskaičiuota, kaip tai atsilieptų įmonės rodikliams. Be abejo, tokiu atveju koncernas gautų gerokai mažesnį pelną, bet jo tikrai užtektų esamoms paskoloms grąžinti ir investicinei programai vykdyti.
Kas gali sutrukdyti užbaigti sandorį su „PKN Orlen”?
Iki sandorio pabaigos – dar mažiausiai pusė metų, o situacija yra įtempta. Visgi galima duoti 95 procentų garantiją, kad sandoris bus baigtas sėkmingai. Tačiau gali būti, kad laikinasis „Jukos” stebėtojas Eduardas Rebugunas sugebės perimti sandorį į savo rankas ir pakreipti jį tokia linkme, kuri būtų nenaudinga Lietuvai.
E. Rebgunas paskutiniame JAV Niujorko bankroto teismo posėdyje, kuriame buvo panaikintas draudimas parduoti „Mažeikių naftos” akcijas, pasisakė prieš sandorį. Tad manau, kad jis dabar atidžiai seka sandorio eigą, ir jei tik bus mažiausiai galimybė jį stabdyti, ja ir pasinaudos. Bus ieškoma mažiausių skylučių, kur būtų galima įlysti. Tačiau mes savo ruožtu jau iki šiol pabandėme visas galima skylutes užkamšyti. Atidžiai ieškosime jų ir toliau. Laikas parodys, kas greičiau ir kas efektyviau susitvarkys su šia užduotimi.
Argumentų užginčyti sandorį rasti bus tikrai sunku. Lenkų pasiūlyta kaina – maksimumas, ką buvo galima išspausti iš „Mažeikių naftos” akcijų. Pinigai už jas, Niujorko teismo sprendimu, pateks į specialias sąskaitas, kurias prižiūri Nyderlandų teismų sistema.
Ar gali būti taip, kad E. Rebgunas siekia sužlugdyti sandorį arba vesti jį sau palankia kryptimi, kad „Mažeikių nafta” atitektų Kremliaus kontroliuojamai pagrindinei „Jukos” kreditorei „Rosneft”?
Sunku pasakyti, kam „Rosneft” būtų reikalinga „Mažeikių nafta”. „LukOIL”, TNK-BP trūksta perdirbimo pajėgumų, tad „Mažeikių nafta” jiems labai patraukli. Lenkai siekia išlikti viena didžiausių Centrinės ir Rytų Europos naftos perdirbimo ir naftos chemijos verslo bendrovių, tad Mažeikių koncernas jiems irgi reikalingas. Kazachai nori patekti į Europos Sąjungą rinką, tačiau naftos perdirbimo srityje vyksta labai mažai sandorių, tad „Mažeikių nafta” jiems buvo unikali galimybė.
„Rosneft” Lietuvos koncernas galėtų būti reikalingas tik kaip objektas, kuriam galima parduoti naftą, tačiau juk naftos poreikis yra pakankami didelis, tai įrodo kainų augimas. Man atrodo, kad „Mažeikių naftos” įsigijimas neturėtų atitikti strateginių „Rosneft” plėtros planų. Juos turėtų dominti tik pinigai už akcijas.
Ką nesėkmės atveju darytų Lietuva?
Galbūt būtų galima susitarti su nauju savininku, galbūt reikėtų panaudoti paskutinę galimybę – nacionalizaciją. Tačiau tam reikėtų samdytis finansinius ekspertus, kurie nustatytų esamą akcijų rinkos kainą, teisininkai turėtų išnagrinėti tarpvalstybines sutartis dėl investicijų apsaugos. Jei nustatyta kaina netiktų, mes be abejo turėtume ilgalaikius arbitražinius procesus. Tačiau tokie teisiniai procesai neužkirstų kelio Vyriausybei parduoti akcijas. Konkrečiau būtų galima kalbėti tik susiklosčius tam tikrai situacijai.
Kai kurie ekspertai sako, kad „Mažeikių naftos” reikšmė šalies nacionaliniam saugumui yra smarkiai pervertinama. Ką Jūs manote apie tai?
Jei sustotų ar bankrutuotų „Mažeikių nafta”, nebūtų didelės tragedijos. Iš pradžių tai paveiktų biudžeto surinkimą, bendrojo vidaus produkto augimą, turėtume regioninę nedarbo problemą. Tačiau rinkoje „Mažeikių naftos” vietą užėmusios bendrovės taip pat uždirbtų pelno, žmonės pamažu įsidarbintų kitur. Valdžiai reikėtų investuoti į administracinius gebėjimus, kad būtų surenkamas akcizas už degalus, nes dabar šią funkciją atlieka „Mažeikių nafta”.