Augindami namuose šunelį, paprastai mėginame jį mokyti įvairiausių gudrybių, sugalvojame vis naujų komandų, kurias gyvūnėlis pratinamas atlikti.
Kai šunelis, atidžiai žiūrėdamas mums į akis, stengiasi suprasti mūsų paliepimą, tikriausiai ne vienas pagalvojame, kad jis skaito mūsų mintis. Jei taip būtų, gyvūno mokymo programa galėtų būti kur kas platesnė ir įvairesnė.
Deja, apie augintinio gabumus dažniausiai mes tik spėliojame, o kiek tos jų galimybės yra realios – patys nežinome, nors mokslininkai tai jau senokai tyrinėja ir fiksuoja.
Naudojo įtaigą
Rusų akademikas Vladimiras Bechterevas yra rašęs apie įdomų atradimą – gyvūnai suvokia mūsų mintis. Tiksliau sakant, jie skaito mūsų smegenyse sukuriamus paveikslus, kurie ir paaiškina jiems paliepimo turinį. Tada jie ir pradeda tuos paliepimus vykdyti. Štai kodėl šunelis taip įdėmiai žiūri mums į akis.
Daug įtikinamų faktų V.Bechterevui pateikė ir žymus zoopsichologas, cirko artistas Vladimiras Durovas, savo darbe sėkmingai taikęs gyvūnams telepatinę įtaigą.
Apie žmonių ir gyvūnų tarpusavio susikalbėjimą įvairiose tautose sukurta daug pasakų ir legendų, tačiau suprantama, jog tai buvo suvokiama kaip fantazija.
Suprato komandą
Apie savo bandymus susikalbėti be žodžių su šuneliu spaudoje papasakojo Rusijos Ivanovo srities mažo miestelio gyventojas Nikolajus. Štai ką jis papasakojo:
– Paskaitęs apie akademiko V.Bechterevo ir zoopsichologo V.Durovo tyrimus, aš nutariau irgi tai išbandyti. Pradėjau nuo paprasčiausių žodinių paliepimų. Paėmiau kalaitę Džoją ant kelių ir, įtaigiai žiūrėdamas jai į akis, bandžiau duoti paliepimą vaizdais, kiekvieną jų lėtai kurdamas savo smegenyse: štai jis nušoks man nuo kelių, nubėgs į miegamąjį ir atneš matomoje vietoje padėtas šlepetes.
Ne iš karto, tačiau kai kas pavyko: šunelis nušoko, strimgalviais puolė į miegamąjį, ten pasisukinėjo, bet šlepečių nepaėmė. Grįžo Džoja patenkinta, žiūrėjo į akis vizgindama uodegą, tarytum sakydama: „Matai, padariau ką liepei!”.
Dar kartą perskaičiau mokslininkų tyrimų aprašymą ir suvokiau, kur padariau klaidą: juk mintyse aš sukūriau vaizdinius tik kaip šunelis nušoka nuo kelių, bėga į miegamąjį ir grįžta su šlepetėmis, o kaip jas paima – praleidau. Taip iš mano komandos iškrito svarbiausia paliepimo grandis (o mano smegenyse – atskiras paveikslas), nes šunelis savarankiškai nieko nedarė.
Kai komandą pakartojau nuosekliai, Džoja viską padarė tiksliai: šlepetės buvo atneštos ir padėtos prie mano kojų!
Vėliau savo augintinei pradėjau teikti vis sudėtingesnes komandas, tačiau pats stengiausi, kad mintyse ko nors nepraleisčiau. Įsitikinau, jog šuo gali įsiminti tik šešis septynis žmogaus smegenų vaizdelius, bet ir tai – jei komanda nelabai sudėtinga. Tačiau manau, jog tai gali priklausyti nuo šuns veislės (juk pastebėta, kad ne visi jie vienodai „protingi”), taip pat ir nuo žmogaus psichologinės įtaigos stiprumo, mintyse sukuriamų vaizdų nuoseklumo ir aiškumo.
Paprašė gerti
Mokslininkai šiuos reiškinius tyrinėja toliau. Jie domisi, ar gali tarp šuns ir žmogaus būti atvirkštinis telepatinis ryšys. Ar gali žmogaus smegenys pagauti vaizdus, kurie susikuria šuns smegenyse?
Tyrimai parodė, jog tai visai įmanoma.
Tą irgi praktiškai išmėgino kalaitės Džojos šeimininkas Nikolajus. Atidžiai žiūrėdamas į augintinio akis, jis mėgino įžvelgti šuns smegenyse esančius vaizdus ir suvokti, ko jis nori, prašo, apie ką perspėja. Šeimininko galvoje kilo vaizdinys: dubenėlis, stovįs virtuvėje, ir klausimai: kodėl jis ne keturkampis, į kurį visada gyvulėliui dedamas maistas, o apvalus?
„Išgirdęs” šiuos klausimus, Nikolajus nuėjo į virtuvę ir pamatė, kad ten stovi du dubenėliai. Vienas jų – apvalus. Į jį žmona išeidama rytais pripila vandens. Dabar jis – tuščias! Vadinasi, ji užmiršo pripilti. Štai ko inksčia jam į akis žiūrėdamas šunelis ir kodėl galvoje atsirado apvalaus dubenėlio vaizdinys!
„Žinoma, tai ne įrodymas, kad perskaičiau šuns mintis. Gal tai buvo tik mano nuovoka, ko gali gyvulėlis norėti. Tik keista: į tą apvalų dubenėlį aš iki tol visai nebuvau atkreipęs dėmesį. Ir kodėl man, žiūrinčiam šuniui į akis, susikūrė būtent jo, o ne keturkampio maisto dubenėlio vaizdas? Ir kai mačiau, kaip godžiai šunelis laka mano įpiltą vandenį, išties pagalvojau, kad jis man perdavė konkretų prašymą”, – dalijosi įspūdžiais Nikolajus.
Kai kurie kiti šunų augintojai tvirtina, jog kartais šuo taip išraiškingai žiūri žmogui į akis, lyg norėtų ką nors pasakyti, apie kažką perspėti. Ir tuo metu kažkodėl žmogui kyla noras ką nors atlikti. Tik vėliau paaiškėja, kaip tai buvo svarbu.
Kas tai iš tikrųjų? Abipusis keitimasis informacija? Ar ne tai pasakose ir lgendose įvardijama kaip žmogaus ir gyvūno susikalbėjimas? Kol kas dar niekas neįrodė, kad tarp žmogaus ir gyvūno negali būti grįžtamosios telepatijos – atvirkštinio proceso (iš gyvūno – žmogui). Tačiau kol kas mokslininkai to neįrodė.
„Regėjimo spinduliai”
Žmonės jau žino, kad telepatija gali veikti žiūrint šuniui į akis. Taip su gyvūnais bendravo ir V.Durovas, dirbdamas cirke.
Tačiau atlikta ir kitokių bandymų. Pavyzdžiui, kai šuo tiksliai vykdė jam telepatijos būdu duotus paliepimus, nors jį nuo žmogaus skyrė metalinė nepermatoma siena!
V.Durovo eksperimentuose dalyvavęs mokslininkas biofizikas B.Kažinskis savo išvadas išdėstė knygoje „Biologinis radijo ryšys” (1962 m.), kurią išleido Ukrainos mokslų akademija. Jos autorius mano, kad egzistuoja tam tikri „regėjimo spinduliai”, skleidžiantys smegenų siunčiamus biospindulių pluoštus.
Jų siuntimo ir priėmimo prietaisai – vadinamosios lazdelės – šviesai jautrios ląstelės akių tinklainėje, kurios ir vykdo abi šias funkcijas. Štai kodėl manoma, kad ir žmogus, veikiamas gyvūno telepatijos, gali matyti pastarojo akimis (kaip Nikolajus pamatė apvalų dubenėlį).
Tai įdomūs mokslininkų patikrinti faktai, išbandyti ir paprastų žmonių – šunų augintojų. Tokį savo augintinio mokymo, su juo „susikalbėjimo” būdą gali išmėginti kiekvienas mokantis bendrauti ir savo gyvūną mylintis šeimininkas.