Marijampolės architektė Vida Naumavičienė užbaigė rengti istoriniu požiūriu vienos seniausios ir vertingiausios Sūduvoje Rygiškių Jono gimnazijos senojo pastato konservavimo bei restauravimo darbų projektą
„Man daug padėjo gimnazijos muziejuje sukaupta vertinga medžiaga bei mane pačią nuo mokyklos suolo tebelydinti ypatinga dvasia, vėliau studijų metais virtusi potraukiu tyrinėti senus unikalius pastatus”, – teigia buvusi šios gimnazijos auklėtinė architektė Vida Naumavičienė.
Koplytėlė liks užmūryta
Anot projekto autorės, atkurti pirminį 1870 metais statytos Rygiškių Jono gimnazijos vaizdą dabar jau nėra nei poreikio, nei galimybių. Mat tuo laikotarpiu dviaukštis pastatas buvo žymiai trumpesnis. Pagal išlikusius dokumentus bei nuotraukas nustatyta, kad senasis pastatas buvo plėstas tiek į ilgį, tiek į aukštį keliais etapais.
Apie 1887-1890 metus gimnazija „per keturis langus” buvo pailginta pietvakarių kryptimi. Prie pietvakarinio pastato šono tuomet iškilo nedidelė dviaukštė pravoslavų koplyčia. Turima duomenų, jog gimnazijos poreikiams koplytėlė tarnavo iki 1958 metų. Tuomet pradėtas dar vienas dvejus metus trukęs gimnazijos rekonstrukcijos etapas. Sovietiniais metais koplytėlė panaikinta taip, kad jos neryškius fragmentus galėjo pastebėti tik tyrinėtojai. Jos vietoje įrengtos mokymo klasės. Šio pertvarkų vajaus metu pristatytas ir trečias aukštas. Būtent tokį išplėstą triaukštį senąjį pastatą ir stengsis dabar atnaujinti restauratoriai.
„Man, aišku, būtų smagiau, jeigu galima būtų atkurti ir koplytėlę. Nuo upės pusės prie pietvakarinės pastato dalies dar likę koplytėlės piliastrai, žymintys jos kontūrus, tik dabar jie nudažyti ta pačia spalva kaip pastatas, todėl nežymūs. Restauruojant piliastrai bus išryškinti balta spalva, kad matytųsi”, – aiškino Naumavičienė.
Jos manymu, koplytėlės sienas bei angas būtų galima aptikti užmūryto pastato viduje. Kol kas projekto užsakovas – Marijampolės savivaldybė – jos atkurti neketina, nes nėra nei tokio poreikio, nei lėšų.
Tuo tarpu kai kurie marijampoliečiai mąsto, kad koplyčią atkurti gal ir vertėtų. Juk nebūtina ją naudoti tik religiniais tikslais. Galima būtų ten įkurdinti itin turtingą ir gausų Rygiškių Jono gimnazijos muziejų.
Pirmenybė istorijai
Architektė minėjo, kad pasisekė, jog pagrindinio pastato paskirtis niekada nebuvo keista, jame visada buvo gimnazija. Iki šiol autentiškoje vietoje yra išlikęs ir gana svarbus reprezentacinis įėjimas. Tiesa, jau nėra virš durų gražaus klasicistinių formų
stogelio, o laiptai prie šių durų per daug išplatinti. Pasak projekto autorės, dabar reikėtų kurti modernų stogelį, pritaikant proporcijas prie laiptų, bet nuspręsta apsieiti be jo, nes reprezentaciniu įėjimu gimnazija naudojasi tik išskirtinėmis progomis – rugsėjo pirmąją, per ypatingas šventes ar sulaukus išskirtinių garbių svečių.
Kalbėdama apie senojo pastato langus Naumavičienė akcentavo, kad jie išliko autentiškų formų, dydžio, išliko puošybos elementai, tuo pačiu ir architektūrinė vienovė. Nors vėliausiai pristatyto trečio aukšto langai nuo senųjų jau skiriasi. „Manau, kad dėl trečio aukšto labiausiai ir nukentėjo pastato architektūra. Liko tik istorinė gimnazijos vertė. Jeigu pastatas būtų saugomas kaip architektūros paminklas, tai gal tada kalbėtume ir apie pirminio vaizdo atkūrimą. Dabar svarbesnė yra pastato istorija”.
Mintimis persikėlusi į laikotarpį, kai pati mokėsi šioje gimnazijoje, architektė prisiminė, jog būdama gimnazijos senajame pastate jausdavo ypatingą istorinę dvasią.
Ji mano, kad tai galbūt lėmė jos polinkį tyrinėti senus pastatus. „Ši sritis mane domina. Vienas iš mieliausių darbų – Rygiškių Jono gimnazijos konservavimo restauravimo projektas. Nors jis kol kas dar neapima viso pastato, tik išorę”, – architektė tikisi, kad kada nors bus atkurtas ir pastato vidus.
Pagyvės fasadai
Kol pastatas neturėjo naujo stogo, drėgmė spėjo pakenkti pamatų ir sienų tinkui, fasado dekoro elementams. Architektė sakė, jog druskų kristalai ardo jau ne tik tinką, bet ir mūrą. Labiausiai nukentėjo pirmo aukšto lauko sienos, tarpaukštiniai karnizai. „Sustabdyti šį procesą įmanoma, taikysime naujausias konservavimo restauravimo priemones, horizontaliąją hidroizoliaciją, specialų sanuojantį tinką, kuris sugeria druskas ir neleidžia sienoms irti”, -aiškino ji.
Remdamasi polichrominiais tyrimais bei gimnazijos muziejaus direktoriaus Vinco Peckaus aprašais, Naumavičienė nusprendė, jog teisingiausia sugrąžinti autentišką gelsvą spalvą. Ji neketina suvienodinti visų fasadų spalvos, nes, pasak architektės, metodiniu požiūriu būtų net neteisinga, reikia, kad matytųsi pastato formavimosi etapai. Pamatai turėtų būti raudonų plytų spalvos, vėliau pristatyto trečio aukšto sienos bus nudažytos šviesesniais tonais. Tad po restauravimo gimnazija turėtų atgyti. „Dabar pastatas bespalvis, blyškus, – kalbėjo architektė. – Spalva bus žymiai intensyvesnė, geltonos spalvos fone išryškės balti dekoro elementai. Dabar viskas susilieja ir neišryškėja architektūros detalių grožis”.