Visureigių klubo „4X4 pajūris” narys Alvydas Rutkus įsitikinęs, jog toks važinėjimas, kai niekas nesulūžta, neįklimpsta ar neatsitinka kokio nors kito netikėtumo – ne pasivažinėjimas.
„Būna visko. Pavyzdžiui, kartą išvažiavom dviem visureigiais, pasivažinėjom, jau lyg ir namo laikas, bet, sakom, dar vieną „trasikę” prašoksim. Na, ir teko vieną mašiną palikti pusiaukelėje, su kita, kurią iškrapštėm, grįžti namo, o paliktos atvažiuoti kitą dieną. Būna, žmonės eina į kaimus traktoriaus ieškoti”, – prisimena vienai statybos bendrovei vadovaujantis A. Rutkus.
O kitąsyk vėl šoka į griovį?
Nėra taip, kad visi sveiki išvažiavo ir sveiki grįžo. Paprastai po kokį nors karjerą važiuoji tol, kol kažkas nutrūks, padangą prasipjaus – o tada jau galima išvažiuoti. O varžybose ir azartas pakyla – arba laimėti, arba visai sulūžti.
Varžybų šiemet turime daug, atėjus pavasariui – maždaug kas dvi savaites. Yra ką veikti jas organizuojant – reikia leidimus gauti, trasas ruošti. Bet būna, gamtos sąlygos sutrukdo. Pernai sportinėje trasoje buvau suradęs vieną kanalą, kur vandens – padangoms sušlapti. O kaip tik po to praėjo potvyniai, ir teko uždėti lentelę, kad tą vietą reikia apvažiuoti. Bet atsirado tokių, kurie atvažiavo, truputį pabrido iki kelių – nedaug vandens, sako, išvažiuosim. Na, ir su visa mašina įnėrė.
Iš kur polinkis tokiam sportui?
Važinėdamas su visureigiu atitrūksti nuo darbų, rutinos – išvažiuoji į gamtą dešrelių su draugais išsikepti, pabendrauti, adrenalino pasisemti. Anksčiau buvo žvejyba, o paskui nusipirkau visureigį ir sakau, kad galėsiu dabar nuvažiuoti žvejoti, kur kiti neprivažiuoja. Paskui žiūriu, kad ta žvejyba jau į antrą planą eina. Patinka, aišku, ir dabar, bet nebėra tokio noro kiekvieną savaitgalį važiuoti. Visureigis – tai hobis, laiko praleidimo būdas, panašiai, kaip kam nors konstravimas.
Tikriausiai toks pomėgis nepigiai atsieina. Ar neskauda širdies perkant, pavyzdžiui, padangų komplektą už kelis tūkstančius litų?
Pirminės investicijos visada yra, bet galima važinėti nebūtinai su sportiniu, o ir su plentiniu visureigiu – pas mus yra atskiros klasės. Žinoma, yra žmonių, kurie pavažinėjo, patiko, bet finansinės galimybės neleidžia, mašinas paskui parduoda. Aš pats iš pradžių įsigijau plentinį visureigį važinėti į darbą, į statybų objektus. O dabar turiu ir tokį, su kuriuo galima giliai giliai važinėti – sportinį, perdirbtą „Nissan Patrol”.
Pats perdirbote?
Taip, tiktai pats. Jau baigiu visą mašiną perrinkti – variklį pasikeičiau, važiuoklę. Štai, šiąnakt iki trijų nakties rinkau mechaninę elektrinę dalį. Birželio 2-4 dienomis ruošiamės respublikiniam etapui.
Pradėjau nuo žiguliuko – visas buvo perrinktas. Paskui buvo momentas, kai važinėjau su užsienietiškomis, kurias mažiau reikėjo remontuoti, ir garažas nelabai buvo reikalingas. Į servisus stengiuosi vežti kuo mažiau, nebent nesuprasčiau kažko. Daugiau garantijos – pats pasidarei ir žinai, kaip pasidaręs, o kiek daviau į servisus, po to pačiam dar reikėdavo porą parų po mašina praleisti – tai neprisuktas koks varžtelis, tai dar kas nors.
Gal traukia ir, pavyzdžiui, ralis ar autokrosas?
Visureigiu mažiau pavojaus, kad kas nors atsitiks. Apsivertei važiuodamas per „tešlas” ar nuo kalno, na, ir kas – tekšt į košę, ir tiek. Išlipai purvinas – ir ką. O autokrose, štai, kiek nelaimių būna.
Pasirinkau tokią sporto šaką, nes nemėgstu greičio. Šiaip su mašina dideliu greičiu važinėju, bet čia ramesnis sportas po darbo – ramiai, lėtai, purvinai. Susirenka tokie pusiau pamišę. Sako, anksčiau su mažom mašinytėm žaisdavom, o dabar su didelėm.
Po miestą taip pat visureigiu važinėjate?
Po miestą taip nevažinėjam. Ne visąlaik visureigis būna švarus, o policija neleidžia purvinam važinėti. Plauti irgi kiekvienąkart neišeina. Į plovyklas mūsų ir nepriima po gero važiavimo, nes per daug purvo prisikaupia. Pirma patys nusiplaunam, o tada – į plovyklas. Po miestą važinėju su mersedesu. Mėgstu visureigius – juose yra erdvės, jaučiama masė, bet techniką visą reikia vertinti. Aš nespjaunu į mašinas.