Artimiausio JAV prezidento George’o W.Busho bendražygio kalba taip pat byloja apie pasikeitusį Vašingtono požiūrį į Maskvą – nuo tada, kai Bushas, pažvelgęs Vladimirui Putinui į akis, teigė pamatęs jo sielą ir Amerika skelbė Rusiją esant sąjungininke prieš terorizmą.
Cheney Lietuvos sostinėje konstatavo tai, ko nenori arba nedrįsta viešai sakyti apie didžiąją politiką mėgstančios kalbėti Europos Sąjungos senbuvės: Rusijos grįžimas į seną autokratinį savo tūkstantmečio istorijos kelią – kieta ranka namie ir šantažas prieš kaimynus užsienyje – kelia grėsmę Europos stabilumui ir gerovei.
JAV viceprezidentas nevyniojo žodžių į vatą: „Rusijoje reformos oponentai siekia panaikinti paskutinio dešimtmečio laimėjimus”, varžydami „savo žmonių teises”. Ne ką geresnis, anot amerikiečio, Rusijos elgesys užsienyje: „Jokiam teisėtam tikslui netarnauja dujų ir naftos, kaip gąsdinimo ir šantažo priemonės, panaudojimas… Ir niekas negali pateisinti veiksmų, kuriais paminamas kaimyninės valstybės teritorinis integralumas arba trukdoma demokratiniams judėjimams”.
Cheney perspėjo: „Rusija turi rinktis… Nė vienas iš mūsų netiki, kad (jai) lemta tapti priešu. Rusija, kurioje vis labiau vadovaujamasi šios bendruomenės vertybėmis, gali būti strateginis partneris ir patikimas draugas, mums visiems siekiant bendrų tikslų”. Žodžiai „gali būti” (angl. k. „can be”), matyt, panaudoti neatsitiktinai.
Tarp bendrųjų tikslų JAV viceprezidentas įvardijo kovą su terorizmu, kuris siekia įkurti, anot jo, „totalitarinę imperiją, neigiančią visas politines ir religines laisves”. Vėlgi, matyt neatsitiktinai, panaudotas apibrėžimas, kadaise skirtas Sovietų Sąjungai, buvusio JAV prezidento Ronaldo Reagano žodžiais tariant, „blogio imperijai”.
Kalbėdamas apie kovą su terorizmu, Cheney įvardijo „demokratinių valstybių” įsipareigojimus, NATO sąjungą, tačiau Rusijos nepaminėjo. O dar visai neseniai Vašingtono politikų lūpomis pakankamai dažnai nuskambėdavo frazės apie Rusiją ir Ameriką vienijantį nusistatymą terorizmo atžvilgiu.
Pastarąjį pasikeitimą nemažai lemia ir tai, kad JAV nebelaiko Rusiją patikimu partneriu siekiant pažaboti Irano branduolinės technologijos ambicijas ir užsitikrinti, jog Teheranas netaikys savo žinių branduoliniam ginklui kurti. Amerika (ir Europa) laiko Irano elgesį grėsmingu pasaulio taikai, ir Bushas žada šį klausimą kelti septynių labiausiai išasivysčių valstybių ir Rusijos vadovų susitikime liepos mėnesį Sankt Peterburge.
Pasitarimas gali būti audringesnis negu buvo numatyta, ypač jeigu JAV iškels Rusijos energetikos išteklių panaudojimą kaip įrankį užsienio valstybių politiniam nuolankumui užtikrinti.
Jeigu Sankt Peterburge JAV nekeltų Europos energetikos priklausomybės nuo Rusijos klausimo, kažin, kiek tą klausimą plėtotų didžiojo septyneto nariai Europoje – Vokietija, Jungtinė Karalystė, Prancūzija ir Italija. Iš didžiųjų Europos sostinių tik Londone garsiau kalbama apie reikalą kurti bendrą Europos Sąjungos energetikos politiką, ką, beje, Vilniaus forume ragino daryti ir Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus.
O Europos Sąjungos vyriausiasis užsienio politikos koordinatorius Chavieras Solana Vilniuje pareiškė, jog negali būti kalbų apie vieningą ES energetikos politiką, nes esą narės energetikos išteklių gauna iš įvairių šaltinių. Solanos pastaba nesuprantama, turint omenyje, jog šios išteklių įvairovės stoka ir yra didžioji Europos Sąjungos problema.
Taip pat nesuprantamas Solanos aiškinimas, kad į Vilniaus forumą susirinkę Ukrainos, Užkaukazės ir kitos regiono valstybės turėtų pirmiausia pasirūpinti savo demokratėjimu ir ekonomikos stiprinimu, ir tik tada Europos Sąjunga pasvarstys, ar jos tinka jungtis į šią struktūrą.
Tokiu pabrėžtinu pasyvumu pasižymėjusi Solanos laikysena rodo, kaip toli Europos Sąjungai iki savo užsienio politikos. O jos nebuvimas yra sukūręs tuštumą, kurią pradeda pildyti besiformuojantis neformalus aljansas tarp valstybių, išsivadavusių arba siekiančių išsivaduoti iš nemaloningo ir nepageidaujamo Rusijos glėbio.
Bendradarbiavimas didesniu ar mažesniu mastu vyksta nuo pat Sovietų Sąjungos subyrėjimo. Jis buvo oficialiai įvardytas 2000 m. gegužės 19 d. Vilniuje, kai devynių kandidačių į NATO (Albanijos, Bulgarijos, Estijos, Latvijos, Lietuvos, Makedonijos, Rumunijos, Slovakijos ir Slovėnijos) užsienio reikalų ministrai pasirašė vadinamąjį „Vilniaus pareiškimą” apie ketinimus tapti aljanso nariais. Netrukus prie jų prisidėjo Kroatija, nuo tada ir pradėta šį darinį vadinti „Vilniaus dešimtuku”.
Anuomet reikštos idėjos apie saugumą nuo Rusijos šiandien plečiasi ir į rytus, ir pietus, ką liudija ir aną savaitę įvykęs Vilniaus forumas. Teigiamo atgarsio jos sulaukia Lenkijoje bei kitur Centrinėje Europoje, kur intelektualai dar praėjusio šimtmečio viduryje kalbėjo apie unikalia patirtimi pasižyminčią erdvę, įsiskverbusią tarp didžiųjų Rytų ir Vakarų imperijų. Savo pritarimą pabrėžtinai rodo ir Jungtinės Amerikos Valstijos, tuo ne vien patvirtindamos nuostatą vietoj buvusios Sovietų Sąjungos kurti tvirtas demokratines valstybes, bet taip pat užsitikrindamos savo įtaką šioje pasaulio dalyje. O iš Briuselio kol kas girdėti tik kurtinanti tyla.
Rusijai rodant dantis savo kaimynams ir tramdant demokratijos apraiškas šalies viduje, naują prasmę įgyja ir Transatlantinė saugumo struktūra NATO, visai neseniai kai kurių politikų nurašyta kaip šaltojo karo atgyvena. Aljansas taip pat užtikrina JAV dalyvavimą Europos politinėje erdvėje, kas naudinga Briuselio pritarimo dažnai nesulaukiantiems naujiesiems ES nariams.
Tai, kad NATO nesiruošia nunykti, patvirtino ir Cheney, apsilankęs Kroatijos kurortiniame mieste Dubrovnike ir pareiškęs pritarimą trijų „Vilniaus dešimtuko” valstybių – Albanijos, Kroatijos ir Makedonijos, prieš kelerius metus nepatekusių į aljansą, narystei.
Baigdamas savo europinę kelionę Balkanuose Cheney patvirtino tai, ką pareiškė jos pradžioje Baltijos valstybėse – patinka ar nepatinka Maskvai ir Briuseliui, Amerika neketina trauktis iš Europos.