Lietuvos jaunimo organizacijų taryba (LiJOT), didžiausia nevyriausybinių jaunimo organizacijų sąjunga Lietuvoje, vienijanti 55 nacionalines jaunimo organizacijas ir regionines jaunimo organizacijų sąjungas greta kitų jaunimo ugdymui svarbių projektų paskelbė itin svarbų patriotiškumui, istorinei atminčiai ir tautinei savimonei ugdyti projektą „Misija Sibiras”. Misija numato šią vasarą net keturias istorines ekspedicijas į lietuvių tremties, koncentracijos stovyklų, įkalinimo bei žudynių vietas. Ekspedicijas globoja premjeras Algirdas Mykolas Brazauskas ir europarlamentaras prof. Vytautas Landsbergis.
Iki šiol girdėdavome apie buvusių tremtinių ir kalinių išvykas į savo tremties bei kalinimo vietas, žuvusiųjų palaikų paieškas ir gabenimą į Tėvynę, slogios praeities įamžinimą paminklais. Ir pastebėdavome, kad tokių misijų dalyviai buvo asmenys, kuriuos betarpiškai buvo praeityje palietę kraupios negandos arba tai darė nukentėjusiųjų artimieji. Tarsi nelaukta, nesitikėta žinia – senolių ir tėvų patriotinį bei tautinį paveldą, jų tauriausius jausmus perima jaunimas. Kai žiniasklaidoje apstu duomenų apie jaunimo nusikalstamumą, priklausomybę nuo žalingų įpročių, „išsivaikščiojimą” iš Lietuvos, jau pačios jaunimo organizacijų sąjungos egzistavimas bei jos tauri veikla teikia vilčių geresnei tautos būčiai, šviesesnei ateičiai. Minima misija – labai svarbus veiklos akcentas. Taip ir prašosi čia ištarti Kazio Binkio pjesės pabaigoje šviesaus mokytojo pasakytus žodžius: „Atžalynas auga”.
Lietuvai atkuriant nepriklausomybę, išsivaduojant iš okupacijos, didžiausią laisvės troškulį, kovos dėl jos atgavimo patirtį buvo sukaupę ir įvairiais būdais panaudojo buvę laisvės kovotojai, politiniai kaliniai, tremtiniai. Tačiau atkūrus nepriklausomybę, jie buvo atstumti, tapo tarsi panaudotu, šiai dienai nebereikalingu įrankiu. Pasinaudojus didžiosios visuomenės dalies pilietiniu nebrandumu bei demokratijos ydomis ir grimasomis, į visų lygių valdžias sugrįžo buvusi komunistinė partinė nomenklatūra, kuri ir naudojasi laisvės ir nepriklausomybės vaisiais savo buičiai, o ne tautos ir jos valstybės būčiai gerinti. Sauja milijonierių, didelių turtų valdytojų ir didžiosios tautos dalies skurdas! Itin apmaudu ir skaudu tiems, kas už laisvę kovojo, kas dėl Tėvynės aukojos, kad toks vaizdas šiandien Lietuvoje. Istorinę atmintį žadinti, tautinę savimonę gaivinti, tautiškai susipratusią, patriotinę pilietinę visuomenę ugdyti bei telktis bendram labui, demokratijos ydas ir grimasas šalinti reikalingos sąstingį šalinančios jaunos pajėgos. LiJOT ir jos misija – viltingas ženklas.
Ko norėtųsi palinkėti jaunimui, kuris netrukus išvyks į tremties ir kalinimo vietas Komijoje, Krasnojarsko, Irkutsko, Tomsko, Permės ir Tiumenės srityse?
Pirmučiausia, žinoti ir tikėti, kad kur įminta lietuvio pėda ar jo kapas – ten dalelė Lietuvos. Nusilenkti, pagerbti. Tačiau ne apraudojimas, ne slogios praeities iškėlimas čia svarbiausias. Svarbesni idealai, dėl kurių radosi ta pėda ar kapas, svarbesnis kovos už laisvę, kovos už blogio imperijos griūtį atskleidimas. Juk iš tikrųjų toki kova vyko ne tik pavergtoje Tėvynėje, bet ir nuožmiausios priespaudos sąlygomis lageriuose. Imperijos griūtį artino streikai ir sukilimai lageriuose, platinama draudžiama spauda, kalinių ir tremtinių maldos, ilgesingos patriotinės dainos. Šiandien Lietuvoje pilietinė nebranda, trapi demokratija tebetarpsta dėl prarastų idealų, dėl tikrųjų vertybių nuvertinimo, vertybinės mąstysenos stokos. Keturios jaunimo ekspedicijos į Sibirą turėtų tapti ne vien paminklu slogios praeities atminimui, bet ypač susikaupimui ir apmąstymams, pakylėjimui aukščiau kasdienės buities, lietuvių tautos istorinės atminties bei idealų atgaivai.
Norėtųsi palinkėti misijos dalyviams savo įspūdžius kelionėje, įžvalgas, apmąstymus rašyti į savo dienoraščius, teikti juos žiniasklaidai. Ir dar – geranoriškai bendrauti su vietos gyventojais, deramai atstovauti lietuvių tautai.
Geros kloties, turiningos kelionės, vaisingos misijos, jaunieji bičiuliai!