Didelis, bet daro į kelnes

Mano sūnui – aštuoneri metai. Jis labai gabus, bet be galo judrus vaikas. Tokie vadinami hiperaktyviais. Turėjom daugybę problemų darželyje, mokykloje. Jam viskas labai greitai nusibosta – piešimo būrelis, karatė treniruotės, choras. Tačiau blogiausia, kad jis iki šiol tuštinasi į kelnes. Nors prašytis ant puoduko pradėjo panašiai, kaip ir visi vaikai (būdamas maždaug dvejų su puse), pradėjęs lankyti paruošiamąją grupę, ėmė daryti į kelnytes. Išbandžiau viską, ką tik sugalvojau, – ir dovanėles už tą dieną, jei jis „išsaugojo” švarias kelnes, ir įvairiausias bausmes. Pradedant nuo to, kad turėdavo pats išsiplauti rūbus, baigiant pačia skaudžiausia – švirkštu. Tai buvo C vitaminas, kurį keletą kartų pati suleidau į užpakaliuką, kad jis „pasveiktų”. Kelioms savaitėms lyg ir padėjo, bet po to vėl viskas grįžo į senas vėžes. Buvau nuvedusi pas neuropatologą, bet šis patarė kreiptis į psichologą. Psichologės patarimai buvo bendro pobūdžio – daugiau bendrauti su sūnumi, vengti konfliktų šeimoje ir t.t. Aišku, tų konfliktų pasitaiko, tuo labiau kad gyvenu ne su tikruoju savo sūnaus tėvu. Tačiau tie konfliktai tikrai nėra tokie, kad galėtų šitaip paveikti aštuonerių metų vaiką. Vis dėlto kuo toliau, tuo labiau jaučiu kaltę.

Į klausimą atsakė Klaipėdos priklausomybės ligų centro vyriausiasis gydytojas vaikų psichiatras Linas Slušnys:

Hiperaktyvumas – pakankamai rimta problema. Tokie vaikai sunkiai sukaupia dėmesį, negali nustygti vienoje vietoje ir beveik nevaldo neigiamų emocijų. Nors tikslaus apibrėžimo jam nėra, specialistai sutaria, jog tai – savikontrolės ir socialinio elgesio raidos sutrikimas. Ir tai nepagydoma. Svarbiausia, ką reikėtų suprasti, – nei Jūs, nei Jūsų vaikas dėl to nesate kalti. Tiesiog jums abiem reikės išmokti gyventi šiame pasaulyje. O jis, tas pasaulis, tikrai nebus labai draugiškas. Pati sakėte, kad problemos prasidėjo, kai berniukas pradėjo lankyti paruošiamąją grupę darželyje.

Juk hiperaktyviems vaikams būna labai sunku prisitaikyti prie kolektyvo, nes jie nesugeba laikytis žaidimo taisyklių ir negali pakęsti konkurencijos. Erzina jie ir suaugusiuosius, ypač jei šie pabando mažuosius neklaužadas sudrausti bausmėmis ar pastabomis – tai hiperaktyvų vaiką tik dar labiau įaudrina. Matyt, darželyje įvyko arba labai rimtas konfliktas, arba berniukas tiesiog išseko. Tuštinimasis į kelnytes greičiausiai buvo nesąmoningas pagalbos šauksmas: „Mamyte, aš dar mažas – pasirūpink manimi.” Į šį pagalbos šauksmą jis sulaukė atsako – artimųjų dėmesio, susirūpinimo, nuogąstavimo.

Blogiausia, kad visa tai taip užsitęsė – kuo ilgiau trunka tokios „apsauginės reakcijos”, tuo jas sunkiau išgydyti. Psichologė, be abejo, buvo teisi, patardama kuo daugiau bendrauti su sūnumi ir vengti konfliktų šeimoje. Bausmes taikyti taip pat reikia itin atsargiai – riksmas ir diržas situaciją tik dar labiau pablogins. Geriau jau sugalvoti kokią nors skatinimo sistemą. Pavyzdžiui, už gerą elgesį ar tinkamai atliktą užduotį skiriami balai, kurių tam tikrą kiekį surinkus, vaikas gauna kokį nors atlygį. Jums reikės išmokti ne tik labai griežtai planuoti dienotvarkę, bet ir kantriai tos tvarkos laikytis. Taip padėsite vaikui pasijusti saugesniam. Jo vidinis pasaulėlis – tarsi laivelis, blaškomas audroje. Todėl bent jau namai turi būti tas ramybės uostas, kuriame viskas patikima, tvirta ir pastovu. Na, o dėl tuštinimosi į kelnytes jums greičiausiai teks dar kartą kreiptis į specialistus.

Geriausia – į psichoterapeutą.