Seterių kilmės šalis – Didžioji Britanija. Jų protėviai buvo tie patys paukštšuniai (t.y. šunys, kurie medžioja paukščius). Ir tik maždaug XIX amžiaus viduryje buvo išvesti įvairių spalvų seteriai. Skirtingose šalies srityse auginami vis kitokie šuneliai: Anglijoje – balti su juodomis, rudomis ar gelsvai oranžinėmis dėmėmis, Airijoje – raudonai rudi, o Škotijoje – juodi su rudo kailio lopinėliais tam tikrose kūno vietose.
Kiekvienas iš šių trijų seterių turi savitą darbo (t.y. medžiojimo) stilių. Anglų seteris – labai veržlus. Jis medžioja sliūkindamas ir tykodamas lyg katė, bet bėga labai greitai, prigludęs prie žemės. Pamatęs grobį šuo akimirkai sustingsta (tarytum vertintų situaciją), paskui grakštus galingas šuolis – įkliuvai, paukštužėli!
Airių seteris bėga kiek kitaip: ne taip veržliai kaip jo giminaitis „anglas”, bet labai minkštai, tyliai. Kad ir kaip greitai skuostų airių seteris, nuo jo šuolių žemė tikrai nedunda… Ką ten žemė – šunelis sugeba taip tyliai šliaužti žole, kad nė vienas sausas šapelis nesutraška.
„Škotas” (neretai dar vadinamas Gordono seteriu) – pats stambiausias, pats ramiausias ir pats nuovokiausias iš visų anglų paukštšunių. Jis tikrai nelėks lyg akis išdegęs (kaip „anglas”), pirmiausia apsiuostinės, apgalvos strategiją. Tarsi medžiotų galva, o ne kojomis.
Visi seteriai yra puikūs medžiotojai. Anglai tiesiog neįsivaizduoja ančių medžioklės be šių ištvermingų, guvių pagalbininkų, su ypač išvystytu medžioklės instinktu. Tikriausiai esate matę ne vieną praėjusio šimtmečio natiurmortą: šalia medžioklės laimikio išdidžiai pozuoja ir seteris. Ką gi, įamžintas jis pelnytai – kažin ar be seterio pagalbos medžiotojui būtų pavykę iš klampių pelkių ir tankių šabakštynų susirinkti pašautus paukščius.
Vis dažniau seteriai auginami miestų daugiabučiuose namuose ir vertinami ne dėl įgimtų medžiotojo savybių, o pirmiausia – dėl puikios išvaizdos ir švelnaus charakterio. Labiau paplitę raudonplaukiai airių seteriai. Išėjus pasivaikščioti į parką ar pamiškę gana dažnai galima sutikti tokį šunelį, lekiantį kiek kojos neša. Antytės gal ir nesumedžioja, bet visokioms varnoms ar balandžiams gerokai baimės įvaro.
Kaip ir bet kuriam naminiam gyvūnui, seteriams reikia priežiūros. Tačiau svarbiausia jam – šeimininko meilė. Į šį jausmą šuo moka atsakyti tuo pačiu.