Nuo praėjusių metų liepos 1 dienos, kai pradėjo veikti Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas, Lietuvoje nebeliko pirmos, antros ir trečios grupės invalidų. Jie valdžios įnoriu sėkmingai integruojami į sveikųjų visuomenę, apkarpant jų egzistencijai skirtas pensijas.
Paradoksas, tačiau ketvirtos stadijos vėžiu serganti moteris pripažinta… darbinga.
Birutė gyvena Radviliškyje, o jos geriausia draugė – už kelių šimtų kilometrų Rytų Lietuvoje. Draugė pirmoji sužinojo, kad Alina susirgo sunkia nepagydoma liga.
Birutė guodė savo draugę, kurstė išgijimo viltis, tik jos vis traukėsi ir mažėjo. Po sudėtingos operacijos, atliktos Vilniaus universiteto Onkologijos instituto onkoginekologijos skyriuje, buvo patvirtinta galutinė diagnozė – ketvirtos stadijos kiaušidžių vėžys. Gydymas buvo ilgas ir skausmingas, truko aštuonis mėnesius. Moteriai buvo taikomas chemoterapijos gydymas. Kas tris savaites ji važiuodavo į Vilnių, o vėliau – į Panevėžį atlikti procedūros.
Užbaigusi chemoterapijos procedūras Alina su dokumentų pluoštu nuvažiavo į Uteną – apskrities centrą, kur darbuojasi teritorinis Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos skyrius. Po penkiolikos dienų ji gavo atsakymą, kad yra beveik darbinga. Kitaip tariant, ji gali dirbti, o pagal senąją tvarką jai pripažinta trečioji invalidumo grupė. Kas mėnesį jai bus skiriama 150 litų pensija.
Alina skaitė išvadą ir netikėjo savo akimis. Mėgino aiškintis Utenoje, tačiau specialistai jai pasakė, kad ją pripažinti nedarbinga neįmanoma, mat moteris turi aukštąjį išsilavinimą, dirba ne su šluota ir ne su kastuvu. Jei tokia diagnozė būtų nustatyta valytojai ar vairuotojui, jie būtų pripažinti nedarbingais ir gautų pakankamai didelę, bene didžiausią pensiją.