Siekdamas, kad nebūtų išsiųstas iš Lietuvos, skandalingai pagarsėjęs verslininkas Rusijos pilietis Jurijus Borisovas buvo netgi privertęs tarnauti mūsų šalies kariuomenėje savo sūnų Artiomą.
Lietuvos teismui, kuris nagrinėjo J.Borisovo bylą, šis faktas buvo vienas svarbiausių, kad Rusijos pilietis nebūtų deportuotas.
Tačiau šį mėnesį Lietuvos pilietis A.Borisovas, tarnavęs vos pusę metų, pirma numatyto laiko buvo paleistas į atsargą.
Tai išsiaiškinęs „Lietuvos rytas” davė užduotį savo korespondentui Maskvoje: susitikti su šiuo metu Rusijos sostinėje gyvenančiu 24 metų A.Borisovu ir istoriją apie tarnybą Lietuvos kariuomenėje išgirsti iš pirmų lūpų.
Pašnekovų akyse – nerimas
Į sutartą susitikimą su „Lietuvos ryto” žurnalistu vienoje Maskvos kavinėje A.Borisovas atėjo su žmona Olga. Abu – jauni, dailiai nuaugę, gražūs, bet prislėgti.
Jų akyse – nerimas ir pavojaus nuojauta.
Pirmiausia jaunuoliai pasiteiravo žurnalisto, ar pastaruoju metu jam kas neskambino ir nesekė.
„Tuoj suprasite, kodėl mes bijome”,- paaiškino jie.
– Noriu papasakoti apie savo tėvą, – pradėjo Artiomas. Beje, jis laisvai kalba ne tik rusiškai, angliškai, bet ir lietuviškai.
– Apie Jurijų Borisovą, pašalinto Lietuvos prezidento Rolando Pakso rėmėją, – pasitikslinau.
– Taip!
– Bet kodėl jūs Maskvoje, o ne Lietuvoje? Kodėl nedėvite kario uniformos? Juk pernai rudenį teismas, turėjęs nuspręsti, ar deportuoti jūsų tėvą iš Lietuvos, pirmiausia atsižvelgė į tai, kad tarnaujate Lietuvos kariuomenės privalomosios pradinės karo prievolės tarnyboje, ir konstatavo glaudžius J.Borisovo ryšius su Lietuva.
Į Vilnių atviliojo apgaule
Išgirdęs tokius „Lietuvos ryto” žurnalisto žodžius, A.Borisovas tik liūdnai nusišypsojo. Jam buvo sunku prisipažinti, kad Lietuvos kariuomenėje privalomąją karo tarnybą jis sutiko atlikti tikrai ne patriotizmo skatinamas. To reikalavo jo tėvas.
Pasirodo, J.Borisovas apgaule atsiviliojo savo sūnų į Vilnių, laikė jį uždaręs užmiesčio viloje namų arešte, o vėliau, norėdamas įkrėsti proto, netgi vertė jį dirbti sunkius darbus miške.
Galiausiai tėvas griežtai pareikalavo vykti savanoriškai atlikti Lietuvos karo prievolės, tikindamas, kad reikia gelbėti šeimą.
Pirmoji meilė – Žana
„Gimiau Šiauliuose, vėliau šeima persikėlė gyventi į Kauną, ten aš mokiausi mokykloje iki devintos klasės, – iš tolo pradėjo pasakojimą A.Borisovas. – Vėliau tėvas mane išsiuntė į Londoną, ten baigiau paprastą mokyklą. Vėliau metus mokiausi verslo mokykloje ir įstojau į aukštąją mokyklą Oksforde.
Baigęs du kursus, per vasaros atostogas Lietuvoje susipažinau su Žana. Vėliau apie ją rašė laikraščiuose – ne tiek apie ją, kiek apie jos tėvą, kuris buvo pavaizduotas kaip didžiausias mafiozas.
Būtent dėl Žanos pirmąsyk rimtai susipykau su tėvu. Jis nusprendė, jog ši mergina netinka būti mano nuotaka”.
A.Borisovas griežtai atsisakė pranešti Žanos ir jos tėvo pavardę, tikindamas, kad tai neturi jokios reikšmės jo pasakojimui.
Tėvą pavadino čigonų baronu
„Noriu pabrėžti, kad mano tėvas – labai valdingas žmogus, reikalaujantis, kad jo giminės ir artimieji jam visiškai paklustų.
Visai kaip čigonų baronas iš kino filmų”, – atviravo „Lietuvos ryto” pašnekovas.
Net visai šeimai susirinkus prie stalo J.Borisovas nuolat klausinėdavęs, kas, jų manymu, Lietuvoje šauniausias arba turtingiausias. Ir visi turėdavę atsakyti: „Tai tu!”
Sužadėtinės – iš aukštuomenės
„Be to, mano tėvas labai stengiasi pakliūti į visuomenės elitą ir būtinai į patį viršų.
Jis visuomet reikalavo iš mano brolio ir manęs, kad savo drauges, juo labiau sužadėtines, rinktumės iš „aukščiausiojo rato”.
Kandidatėms į žmonas buvo būtina turėti aukštojo mokslo diplomą, dar geriau – mokslo laipsnį.
Atsimenu, kaip tėvas man pirmą kartą perskaitė paskaitą apie tai, kad svarbiausia gyvenime – tinkamai vesti.
Tuomet buvau dešimties metų, bet man įstrigo, jog mergina turėjo būti garsių tėvų ir turtinga. Tėvas dar pridūręs, kad jeigu neduok Dieve vesčiau pirmą pasitaikiusią, – išvysiąs iš namų”.
Kompromituojantys dokumentai
„Tėvo akimis, Žana buvo „pirmoji pasitaikiusi”, – kalbėjo J.Borisovo sūnus. – Iš pradžių jis ją tiesiog niekino, o vėliau per saugumo tarnybas gavo kažkokių dokumentų, kompromituojančių jos tėvą.
Juos perskaičius turėjo nebelikti abejonių – baisesnio nusikaltėlio už mano sužadėtinės tėvą Lietuvoje nėra.
Parodęs man šiuos dokumentus, tėvas pareikalavo nutraukti santykius su Žana. Jei nepaklusiu jo valiai, atimsiąs iš manęs palikimą. Savo žodžiams paremti parodė net savo pakeistą testamentą.
Žodžiu, rinkis: arba šeima, arba Žana. Ir – lauk iš namų.
Tuomet aš buvau susilaužęs abi kojas ir vaikščiojau su ramentais.
Važinėdamasis motociklu bandžiau su juo šokti ir apsiverčiau.
Kur aš toks eisiu iš namų? Teko rinktis šeimą.
Tėvas mane išsiuntė gydytis į Maskvą, į gerą sanatoriją”.
Ir antroji draugė netiko
Tiktai pradėjęs vaikščioti be ramentų, 2003-iųjų rugsėjį Artiomas Maskvoje sutiko dvejais metais jaunesnę Olgą ir karštai ją pamilo.
Bet ir ši jo išrinktoji buvo „neprestižinė” – baigusi tiktai vidurinę mokyklą ir be profesijos.
Uzbekistano pilietė iš neturtingos migrantų šeimos, ką tik atvykusi su šeima į Maskvą. Jos tėvas taisė skalbykles, o motina šeimininkavo namuose.
Bendrovės „Avia Baltika” bosą J.Borisovą toks sūnaus pasirinkimas labai supykdė.
Vestuvės buvo išskirtinės
Užtat J.Borisovą džiugino jaunesnio sūnaus pasirinkimas.
Pavelas Borisovas vedė „teisingą” merginą Aijgozel Ulmedovą, kurios šeima buvo iš Turkmėnistano prezidento Saparmurado Nijazovo aplinkos.
Artiomas prisimena, kad tuomet Pavelo vestuvės nugriaudėjo per visą Lietuvą: daugybė svečių iš elito, R.Pakso apsilankymas, gėlės, šampanas, vaišės, brangios dovanos, sraigtasparnio skrydis.
Patarė užsidirbti pačiam
Po brolio Pavelo vedybų Artiomas šeimoje pavirto bjauriuoju ančiuku.
Grįžęs į Vilnių, iš kur turėjo vykti į Oksfordą tęsti mokslų, jis pateko į tikrą savo tėvo surengtą tardymą. Tik tada Artiomas suprato, kad Maskvoje jis buvo sekamas.
Tėvo nuosprendis nebuvo pats rūsčiausias: sūnus nepaveldės pinigų, tačiau už jo mokslą bei būstą Anglijoje ir toliau bus mokama. Tiesa, tėvas atsisakė duoti grynųjų pinigų ir patarė maistui užsidirbti pačiam.
Artiomas išvyko į Angliją tęsti mokslų. Iš ten – kelioms dienoms į Maskvą pas Olgą.
Bet jau kitą dieną išvydo žmogų, kuris jam įsakmiai patarė paskambinti tėvui. Tą kartą J.Borisovas buvo itin griežtas. Jis pranešė nuo šiol nebemokėsiąs už sūnaus mokslą ir liepęs nuo šiol nebesitikėti paramos.
„Iš geriausio draugo pasiskolinau 50 tūkst. JAV dolerių, nors galėjau laiduoti tik garbės žodžiu. Už juos galėjau baigti universitetą”, – tęsė pasakojimą Artiomas.
Jaunuolis prisipažino kartais iš motinos sulaukdavęs po 200 dolerių, kuriuos ji atsiųsdavo slapčia.
Maskvoje įregistravo santuoką
Iš Didžiosios Britanijos A.Borisovas grįžo ne į Vilnių, o į Maskvą. Ten įsidarbino vadybininku solidžioje įmonėje ir pradėjo gauti gerą algą.
Įsimylėjėliai išsinuomojo butą ir pradėjo gyventi kartu.
2004-ųjų lapkričio 4-ąją Artiomas ir Olga įregistravo savo santuoką ketvirtajame Maskvos metrikacijos biure, skirtame užsieniečiams. Juk Artiomas – Lietuvos pilietis, o Olga – Uzbekijos.
Nors vestuvės buvo itin kuklios, nuotakos suknelė buvo prabangi ir Olga atrodė kaip princesė.
Artiomas iš karto pranešė tėvams apie vedybas. Kartu pasigyrė, kad bendrovė jam padvigubino atlyginimą.
Tačiau tuomet iš tėvų jis nesulaukė jokių žinių.
Milicininkai grasino Interpolu
„Vienąkart po darbo vos uždarius biuro duris priėjo du civiliškai apsirengę vyriškiai, – prisiminė A.Borisovas. – Jie pateikė milicijos pažymėjimus ir pasiūlė eiti kartu. Tikino turį svarbios informacijos
Įsisodinę mane į mašiną pradėjo „spausti”: neva aš esu priregistruotas Maskvoje neteisėtai, neturiu leidimo dirbti. Milicijos poskyryje staiga pranešė, esą manęs ieško Interpolas!
Tačiau milicijos darbuotojai net neketino manęs kam nors perdavinėti, o kažkodėl norėjo perspėti. Esą mes tave paslapčiomis perspėjome, turi vienintelę išeitį – skubiai vykti į Lietuvą ir ten pralaukti du ar tris mėnesius”.
Tačiau Artiomas buvo įsitikinęs, kad jokių įstatymų nepažeidė, ir į Lietuvą nevyko.
Tik tuomet paskambino J.Borisovas ir pranešė, kad sūnaus vardu iš Lietuvos karo prievolės administravimo tarnybos atėjo šaukimas atlikti privalomąją pradinę karinę tarnybą. Jis reikalavo atvykti porai dienų į Vilnių.
Bandė pažeminti marčią
„Vilniaus oro uoste mane pasitiko tėvo tarnautojai. Jie išsivežė į vilą, – „Lietuvos rytui” tvirtino Artiomas. – Pakeliui atėmė mobilųjį telefoną ir pasą, paaiškinę, kad vėliau aš pats susiprasiu, kodėl”.
Tada atvyko dar vienas apsauginis, nešinas kompiuteriu.
Ten buvo saugomi telefono pokalbių įrašai.
Pasirodo, pusę metų Borisovų nuomojamame bute Maskvoje visi telefono pokalbiai buvo įrašinėjami. Artiomui pasiūlė pasiklausyti, ką jo žmona kalba su motina ir draugėmis, kai jo nėra namie.
Kai vakare pasirodė pats J.Borisovas, sūnus jam atvirai išrėžė, kad žmonės ne visuomet telefonu kalba tik literatūrine kalba, ir jis neketinąs skirtis su savo žmona.
„Aš pažįstu Olią dvejus metus, o tu nė karto jos netgi nematei”,- aiškinęs jis tada tėvui.
Po darbo miške – paliepimas
„Pusantro mėnesio mane pralaikė tėvo viloje,- tęsė pasakojimą Artiomas.- iš pradžių buvau „namų arešte”, o vėliau tėvas siųsdavo mane dirbti į mišką – aš kasdien turėjau tampyti rąstus.
Tiktai po to tėvas man pareiškė, kad privalau eiti tarnauti į Lietuvos kariuomenę, nes to reikalauja šeimos interesai.
Taip aš sužinojau, kad tėvas turi rimtų problemų ir gali būti išsiųstas iš Lietuvos. Aš neturėjau pasirinkimo.
– Ką jūs pasirašėte?
– Aš neatsimenu. Kažkokį pareiškimą, kad noriu eiti tarnauti šauktiniu. Man darė spaudimą: tėvas turi problemų, tu privalai jam padėti, privalai eiti tarnauti. Aš ir pasirašiau.
„Lietuvos ryto” žiniomis, jokio pareiškimo šauktiniai nepasirašinėja. Veikiausiai tai buvo parašas, reiškiantis, jog šauktinis susipažino su pranešimu, kad gavo siuntimą į atrankos komisiją.
Pasimatė tik vieną kartą
Pernai rugsėjo 13-ąją Artiomas tapo Lietuvos kariu. Tris mėnesius jis tarnavo Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos mokomajame pulke Rukloje, vėliau – Divizijos generolo Stasio Raštikio puskarininkių mokykloje Kaune.
Olgai ir toliau buvo draudžiama matytis su savo vyru.
Tiktai kartą jaunajai Artiomo žmonai pavyko atvažiuoti į Lietuvą ir aplankyti vyrą Rukloje, mokomajame pulke. Pagal įstatymą jiems priklausė trijų valandų pasimatymas.
Kai Olga susiruošė į Lietuvą antrą kartą, Artiomą privertė paskambinti žmonai ir įkalbėti ją nebevykti, nors tuo metu moteris jau sėdėjo traukinyje.
Lifte – keisti plėšikai
2005 metų gruodžio 29-ąją, kai nešina krepšiais Olga išėjo iš savo buto, ketindama vykti į oro uostą ir skristi pas savo vyrą, į liftą įžengė du raumeningi gerai apsirengę vyrai ir atėmė iš jos rankinę.
Plėšikų nedomino nei jos auksiniai papuošalai, nei nešiojamasis kompiuteris. Jie tiktai patikrino, ar rankinėje yra dokumentai.
Taip Olga neteko Uzbekistano piliečio paso. Kitą tokį dokumentą Maskvoje itin sunku gauti, tai atima begales laiko.
Olgos nėštumas padėjo ištrūkti
Tuo metu Olga jau buvo nėščia. Ji pastojo po vienintelio pasimatymo Rukloje. Žmonos nėštumas buvo pakankama priežastis Artiomui išeiti į atsargą.
Privalomosios karinės tarnybos karys išleidžiamas į atsargą, jeigu yra ištarnavęs pusę laiko ir jei atsiranda įstatyme numatytų aplinkybių. Tačiau Olgos nėštumas pasibaigė tragiškai – neištvėrusi ją užgriuvusių vargų moteris patyrė persileidimą.
Nuolat jaučiasi esą taikiklyje
Šiuo metu Artiomo ir Olgos gyvenimas klostosi keistai.
„Lietuvos ryto” pašnekovų tikinimu, juos persekioja kažkokios keistos asmenybės: stebi, fotografuoja. Olgos tėvų butą nuolat lanko milicininkai, neaiškindami savo vizito tikslų.
– Bet kada į butą gali įmesti narkotikų, ir ką tuomet darysime? – sunerimusi klausė Olga.
– Su mumis dabar galima daryti bet ką, – atsiduso Artiomas.
– Mes neturime kitos išeities, tik viską viešai paskelbti, – aiškino Olga.- Gerai suprantame, kad su tėvais taip elgtis negražu, tai galima būtų net pavadinti išdavyste.
Tačiau mums nieko nereikia iš J.Borisovo. Tegu jis mus tik palieka ramybėje.
Viską vadino kvailystėmis
„Tai – kvailystė (glupostj)! Koks kitas klausimas?” – rėžė J.Borisovas, kai „Lietuvos rytas” paprašė pakomentuoti sūnaus Artiomo teiginius, kad jis buvo priverstas eiti tarnauti Lietuvos kariuomenėje.
Tą patį J.Borisovas pakartojo ir pasiteiravus apie Artiomo žmonos Olgos persekiojimą.
Dar kartą pasiteiravęs, ar „Lietuvos rytas” turi kitų klausimų, J.Borisovas paaiškino, kad savo šeimos reikalų jis neaptarinėjąs su žurnalistais, ir padėjo ragelį.
Skambūs žodžiai apie pareigą
Bet 2005 metų pabaigoje „Lietuvos ryto” pokalbis su šiuo prieštaringai vertinamu verslininku vyko kur kas sklandžiau.
Išvengęs išsiuntimo J.Borisovas prašė tik vieno – kankinti jį, o ne sūnų, kuris neva nenorįs bendrauti su žurnalistais.
– Ar jūs patarėte savo sūnui eiti tarnauti į Lietuvos kariuomenę? – tada „Lietuvos rytas” paklausė J.Borisovo.
– Vyrui tarnauti kariuomenėje visada yra naudinga. Todėl kai mano sūnus pareiškė norą būti Lietuvos kariuomenės karys, aš neprieštaravau.
Tarnauti armijoje – kiekvieno piliečio garbinga pareiga. Artiomas nutarė pabandyti. Jei patiks, gal pradės ir kariškio karjerą.
– Kaip reaguotumėte, jei jūsų sūnus taptų NATO valstybės karininku?
– Koks skirtumas. Karininkas yra karininkas.
– Ar tarnavimas Lietuvos kariuomenėje nesujaukė jūsų sūnaus asmeninių planų?
– Oksforde, kur mokosi mano sūnus, labai įdomi sistema. Iš pradžių jie mokosi, o tik po metų gauna diplomą.
Aš to nesuprantu. Jis dirbo mano įmonėje, bet reikia išeiti ir gyvenimo mokyklą, išmokti kovoti.
– Tai, kad jūsų sūnus tarnauja Lietuvos kariuomenėje, paminėta ir teismo sprendime neišsiųsti jūsų iš Lietuvos. Greičiausiai tai įrodė jūsų tvirtus ryšius mūsų šalyje.
– Su Lietuva aš niekada nenutraukiau jokių ryšių.
Toks teismo sprendimas visiškai teisingas.
🙄
zjb padariukas 😀