Krikščionių tikėjimo ir kulto centras yra Velykinė paslaptis, arba Eucharistija. Jos metu sudabartinama ir sutikrovinama pati Dievo Meilė – Įsikūnijusio Dievo Sūnaus mirtis ir prisikėlimas. Didžiosios savaitės ir Velykų metu krikščionys prisimena ir naujai išgyvena šį savo tikėjimo pradą.
Šiam atsinaujinimui Kristuje mus parengia 40 dienų Gavėnios laikotarpis. Jo metu stengiamės išsižadėti prisirišimo prie puikybe ir aklumu persmelktos laikinybės, idant sutaptume su Jo mirtimi bei prisikėlimu ir įgytumėme Jo atsiduodančios meilės dieviškąją savastį. Pats Viešpats yra šio liturginio, o tuo pačiu ir žmogaus vidujo pasirengimo mokytojas. Žvelkime į Jį ir sekime Juo.
Gavėjimas prasideda dramatiškai. Pirmąją Gavėnios dieną švenčiame Pelenų liturgiją, kurios metu ant mūsų galvų beriami pelenai ir tariami žodžiai : „Dulke buvai, ir dulke pavirsi”. Šis ritualas simbolizuoja mūsų pasitraukimo į dykumą su Viešpačiu pradžią. Atpažinkime išėjimo su Dievu tikrovę ir maldoje išgyvenkime ją taip tikrai, kad mūsų žmogiškumas būtų Jo dieviškumu pašventintas. Juk „Viešpats tapo žmogumi, kad žmogus taptų dievišku”, – moko mus Apaštalų įpėdiniai.
Į vidinės tylos dykumą, palikę savo brangius ir tariamai saugius ‘ego’ kokonus, iškeliaujame patirti tiesą apie mus pačius. Paprastai kasdienybėje tūnome užsisklendę savo menkaverčiuose pasaulėliuose, į kuriuos nuolat kėsinasi šiek tiek galingesni ‘ego’ – tie, kas valdo šiame pasaulyje vertinamą galią.
Jie suokia mums savo ‘įvaizdžių’ pasakas ir sakosi mus padarysią laimingesniais. Mes ir patys manome esą geri, ir kaupiame šio pasaulio daiktų gėrį ir kitų pagarbą, kad būtų mums gera. Šliejamės prie tų, kurie dovanoja mums tą geistiną ‘gėrį’ – pasitienkinimą savimi. Taip ir malamės, pasimetę lyg turguje, visais būdais bandydami gauti kokį dalyką, kas tą mano pasaulėlį padarytų man pačiam ir gal kitam vertingesniu. Aplinkui stumdosi įvairaus plauko pardavėjai; o kaip pavargstame turgavotis – atsiranda gelbėtojai, kurie išrašinėja mums įvairius ‘išsigelbėjimo’ receptus.
Nedaugelis iš mūsų drįsta paklausti: kokia yra prasmė čia taip stumdytis? ir kas yra prasmė … ? ir ar yra prasmė iš viso – būti žmogumi? Tie, kas visgi išdrįsta paklausti, išsigąsta, atsidūrę spengiančioje akistatoje ir vienatvėje su savimi; ir daugelis vėl puola į šurmulio srautą, kad šis klausimas daugiau nebekankintų, o ausį malonintų ‘gėrio’ apie mano ‘aš’ dūzgesys.
Nedaugelis iš to nedaugelio visgi drįsta palikti Turgavietę ir įžengti į vidinės tylos dykvietę, kur susitinka aš su savimi ir tos savasties kūrėju – Dievu. Ir dar nedaugelis iš to nedaugelio nedaugelio iškenčia dykvietės karštį, t.y. akistatą su savimi, prie Turgavietės ‘gėrių’ mus rišančių įpročių veikimo galios bei neišvengiamo Turgavietės prižiūrėtojo vizito.
Taigi, iškeliavę su Viešpačiu, patiriame alkį ir kartu šio Prižiūrėtojo rūpestingumą (žr. Mt 4,1-11): imk daug duonos ir patirk pasitenkinimą; įtikėk bei pasirodyk esąs moralus šventasis ir patirk pasitenkinimą; imk visą valdžią ir patirsi pasitenkinimą, … „jei parpuolęs pagarbinsi mane” (Mt 4,9), ir tuomet AŠ patirsiu pasitenkinimą. Gundymo metu ir sunkioje vidinėje kovoje, mes patiriame, kaip JAU esame pamilę blogį, kad TAIP jo trokštame.
Taigi dykumoje pirmiausia susipažįstame su tiesa apie mumyse slypintį blogį.
Atpažįstame ir tai, kad esame tik dulkės, Kūrėjo suformuotos ir Jo gyvastimi įkvėptos (plg. Pr 2,7). Ką turime, ko nebūtume iš Kūrėjo gavę ? Sukurti iš nieko, kokią turime vertę be Kūrėjo mums dovanotosios? Ko mūsų nykstantis ‘ego’ su savo turtais iš tiesų yra vertas?
Tiesa yra ir ta, kad nepažįstame savo Kūrėjo, kurio išsižadėjome, nes patys norėjome ir norime tapti „kaip Dievas” (Pr 3,5). Juk to kasdien mus moko Turgaus prižiūrėtojas, kuris nuolat tenkinasi, kuomet jo patraukliomis grandinėmis pasidabinę narcizai jį pagarbina kaip savo dievą. Tuo tarpu tie, kas drįso išeiti į dykumą, atpažįstame nuodėmės mumyse puoselėjamą melą apie mūsų tariamą ‘dieviškumą’.
Štai ką mes pripažįstame ir išpažįstame, bei su kuo susikauname dykumos vienatvėje: su savo silpnumu, beprotiška puikybe ir mus gundančia blogio jėga.
Tad Pelenų liturgijos Pradžios maldoje prašome: „Suteik mums, Viešpatie, paramos krikščionišąją gyvenimo kovą pradėti šventu pasninku, kad susitvardymas padarytų mus tvirtus grumtis su piktojo pagundomis”. Šventas pasninkas tampa mus pačius nuo nuodėmės galios ginanti jėga.
Akistatoje su nuodėminguoju ‘aš’, mes atpažįstame ir Dievo Meilės apstybę: „Bet kur buvo apstu nuodėmės, ten dar apstesnė tapo malonė, kad kaip nuodėmė viešpatavo mirtimi, taip malonė viešpatautų teisumu amžinajam gyvenimui per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų” (Rom 5,20). Būtent taip pasirodė Dievo meilės tobulas bešališkumas ir neapspręstumas: Jo prigimtis yra tiesiog – mylėti. „O Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus, kai tebebuvome nusidėjeliai” (Rom 5,8).
Dievo Meilės mastas atsiskleidžia ten, kur tariamai viešpatauja blogis. Kristus laimi visada. Taigi ir tie, kurie išpažįstame neteisumą savyje, leidžiame Kristui triumfuoti mumyse: „Jeigu sakytume, jog neturime nuodėmės, klaidintume patys save, ir nebūtų mumyse tiesos. Jeigu išpįstame savo nuodėmes, jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums savo nuodėmes ir apvalytu mus nuo visų nedorybių. Jei sakytume, kad nesame nusidėję, darytume jį melagiu, ir nebūtų mumyse jo žodžio” (1 Jn 8-10). Taigi nemeluokime sau, garbindami savo tariamą teisumą, šventumą ar moralumą. Vienas Dievas tėra geras. O Dievo malonė negali sugyventi su puikybe. Ne tik šio pasaulio vaikų, bet taip pat ir mūsų, neišvengiamai žmogiškai papuikusių krikščionių, savęs pagarbinimas turi sunykti, kai mes dykumos tyloje patiriame žmonijos Dievui padarytą įžeidimo mastą, kuris akivaizdus per prigimtinės nuodėmės įskiepyto blogio mumyse liudijimą. Šventu krikštu išvaduoti iš nuodėmės valdžios, tačiau dar ne iš pasekmių, turime prisipažinti savo ir pasaulio kaltumą, persiplėšti save ir laikinybės gėrį vertinančias širdis, kad jos taptų pašventinamosios malonės sklidinais indais bei prisirištų prie amžinosios Dievo savasties.
„Tačiau net dabar, – tai VIEŠPATIES žodis, – grįžkite pas mane visa savo širdimi, – pasninku, verksmu ir raudojimu, – perplėškite sau širdį, o ne drabužius”. Grįžkite pas VIEŠPATĮ, savo Dievą, nes jis maloningas ir gailestingas, kantrus ir kupinas gerumo, pasiruošęs atleisti, o ne bausti” (Jl 2,12-13,).
Todėl dabar turime sugrįžti į save, prisipažinti ir išpažinti, ir susitaikinti su Dievu. „Kristaus vardu maldaujame: „Susitaikinkite su Dievu!” Tą, kuris nepažino nuodėmės, jis dėl mūsų pavertė nuodėme, kad mes jame taptume Dievo teisumu” (1 Kor 5,20-21) Būdamas teisus, Dievas iš meilės mums tapo mūsų nuodėmingo būvio dalininku, idant mes taptumėme jo dieviškosios prigimties dalininkais (plg. 2 Pt 1,4). Pažink, žmogau, tad, savo prigimtinį kilnumą ir pašaukimo didybę! „Štai dabar palankus metas, štai dabar išganymo diena!” (1 Kor 6,2).
Taigi išsivaduokime iš aklumo ir per šventą atsižadėjimo pasninką įženkime į žmogaus kilnumo vidinius kambarius – juk žmogus esmė yra būti Dievo paveikslu ir panašumu (plg. Pr 1,26). Viešpats mus kviečia jau nebebūti Turgaus santykių, pagrįstų išorine verte, aukomis; bet gyventi pagal Dievo paveikslo mumyse vidujį vertumą.
„Venkite daryti savo teisumo darbus žmonių akyse, kad būtumėte jų matomi, antraip negausite užmokesčio iš savo Tėvo danguje. Todėl, dalydamas išmaldą, netrimituok sinagogose ir gatvėse, kaip daro veidmainiai, kad būtų žmonių giriami. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė užmokestį. Kai tu daliji išmaldą, tenežino tavo kairė, ką daro dešinė, kad tavo išmalda liktų slaptoje, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins”.
„Kai meldžiatės, nebūkite tokie, kaip veidmainiai, kurie mėgsta melstis stovėdami sinagogose ir aikštėse, kad būtų žmonių matomi. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė užmokestį. Kai tu panorėsi melstis, eik į savo kambarėlį ir užsirakinęs melskis savo Tėvui, esančiam slaptoje, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins.
„Kai pasninkaujate, nebūkite paniurę kaip veidmainiai: jie perkreipia veidus, kad žmonės matytų juos pasninkaujant. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė užmokestį. O tu pasninkaudamas pasitepk aliejumi galvą ir nusiprausk veidą, kad ne žmonėms rodytumeis pasninkaująs, bet savo Tėvui, kuris yra slaptoje. Ir tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins” (Mt 6,1-6.16-18).
Palikę pasaulio Turgų, ir sąmoningai šventu pasninku įžengę į akistatą su savimi, tuo pačiu žengiame link prigimtinės, todėl ir kilmingos akistatos su Dievu. O tie, kas jau tapo per krikšto malonę Dievo Sūnaus prigimties dalininkais, esame pakviesti įžengti į švč. Trejybės asmenų bendrystę (1 Jn 1,3). Štai ten, dykvietės paslėptyje, atrandame į mus žvelgiantį ir mylintį Dievą kaip … mūsų Tėvą.
Kovo 11-osios minėjimas Lietuvoje paprastai sutampa su Gavėnios liturginiu laikotarpiu. Kiekvieną kartą politikai įvertina mūsų laisvės pasiekimus. Šias metais mūsų lyderiai kalbėjo apie moralumo politikoje stoką, žmonių nusivylimą. Iš tiesų, Lietuvos politika šiuo metu yra lyg dievukų turgus – vieni yra ‘moralesni’, nei tie, kurie yra ‘galingesni’, nes ir ‘moralesni’ irgi norėtų būti ‘kaip dievai’. Taip ir pešasai, įsirodinėdami sau, kas gi yra dieviškesnis. Tačiau dauguma žmonių yra iki šiol pasimetę, svajoja apie rojų, kurį atras, bet, matyt, ne savoje žemėje – Lietuvoje. Iš tiesų, atėjo metas ieškoti laisvės turinio ne orą virpinančiose, bet turinio neturinčiose šnektose apie moralumą – privalu savo viduje tapti sąmoningais savo žmogiško orumo ir savo žemės savininkais.
O ir mūsų politikoje irgi turi prasidėti Gavėnia: gilesnių klausimų, aiškesnių atsakymų, bei brandesnių veiksmų metas Atėjo laikas susilaikyti nuo godumo, nuo melagingo ‘teisumo’, o ir nuo bergzdžio pamokslavimo. Atėjo laikas nedviprasmiškai pripažinti pilietinį orumą ir išmokti pagaliau jį atstovauti. Turi ateiti laikas taip ilgai lauktam vidinės laisvės pavasariui.
senai pamirsta swente 🙄 😯