„Galiu atvirai pasakyti – man nepatinka šou verslo pasaulis. Scenos spindesys – plojimai, gėlės ir t.t. viskas baigiasi nulipus nuo scenos. Asmeniniame gyvenime jie išgyvena tragedijas, nuopolius, nesėkmes. Kalbu pesimistiškai, bet nieko negaliu sau padaryti”, – vakar prieš Klaipėdos Žvejų rūmuose vykusį koncertą „Gražiausi muzikiniai prisiminimai” kalbėjo legendinis latvių kompozitorius Raimondas Paulas.
Interviu „Vakarų ekspresui” jis, be kita ko, prasitarė, jog Klaipėdoje koncertavo ko gero paskutinį kartą.
Vyresnio amžiaus aktoriai prisipažįsta, jog, prieš išeidami į sceną, dar jaučia baimę. Ar Jums šis jausmas svetimas?
Ne. Regis, su metais tos baimės jausti nebeturėčiau, nes pirmąkart ant scenos užlipau būdamas aštuoniolikos. Vidinį nerimą, kai nežinau, kaip mane priims publika, visada jaučiu. Kiekvienas koncertas, kaip ir spektaklis, – skirtingas. Tačiau aš negaliu skųstis: publika mane dažniausiai priimdavo gerai. Nors nesėkmių, aišku, irgi pasitaikydavo. Bet tas nerimas būna, kol atsisėdu prie fortepijono.
Tikriausiai dažnai vykstate į gastroles.
Su gastrolėmis, manau, greitai baigsiu. Į Vilnių ir Klaipėdą atvažiavau todėl, kad koncertuodamas Rygos rusų dramos teatre sužinojau, jog pusė žiūrovų – lietuviai. Atvažiavę į Rygą, jie ateina pasiklausyti ir mano koncertų. Įteikia man lietuvišką saldumyną – šakotį, gėlių. Jaučiu labai šiltą lietuvių palaikymą. Tačiau manau, jog į gastroles daugiau nebevažiuosiu.
Ar tai reiškia, jog viešintį Klaipėdoje Jus matome paskutinį kartą?
Manau, kad taip. Tiesa, čia gyvena daug draugų muzikantų. Jie kviečia mane, kad būčiau kokio nors konkurso komisijos narys ar pirmininkas.
Nors man labai patinka groti scenoje ir, manau, esąs neblogos formos, tačiau amžius jau kiša koją (maestro sausio mėnesį atšventė 70-ąjį jubiliejų. – Aut past.).
Į Lietuvą atvykote kartu su savo žmona. Ar ji visada Jus lydi gastrolėse?
Dvi dienos (po koncerto maestro iškart išvažiavo namo. – Aut. past) – tai ne gastrolės. Kai dar buvome jaunesni, žmona turėjo rūpintis dukra. Tačiau ji visada stengiasi būti šalia manęs. Juokaudamas sakau, jog mane būtų galima įrašyti į Gineso rekordų knygą – su žmona jau gyvenu 45-erius metus. Šiandien tai labai daug.
Ryt – Kovo 8-oji. Gal siurprizą jai kokį ruošiate?
Aš švenčių nešvenčiu. Nevartoju alkoholio. Dėl to galiu pasirodyti keistas. Kovo 8-oji dabar – mados reikalas. Daug diskutuojama – švęsti ją ar ne. Tegul kiekvienas daro taip, kaip nori. Nenoriu kartotis, bet moteriai dėmesį reikia rodyti kasdien. Taip mane mokė mama.
Ką keistumėte savo gyvenime, jei būtų suteikta dar viena galimybė viską pakartoti iš pradžių?
Kaip pragyvenau – taip. Nieko nekeisčiau. Jei kas nors nepasisekė, nereikia keikti Dievo ar likimo. Mano gyvenime buvo ir juodų dėmių, ir nemalonių akimirkų. Ačiū Dievui, ištrūkau. Todėl šiandien galiu sakyti – pragyvenau gerai.
Tiesa, kartais gaila, kad sovietmetis atėmė galimybę pasimokyti užsienyje, pagroti su garsiais muzikantais, pasisukioti kitame pasaulyje. Gaila. Bet keisti vis tiek nieko nenorėčiau. Palyginti su kitais artistais, gyvenu gerai: nesu milijonierius, bet galiu sau leisti viską, ką noriu. Svarbiausia, kad nebūtų bėdų su sveikata. Kol kas laikausi. Bet vieną vakarą grojau grojau ir atsibudau ligoninėje. Nežinau, kaip tai atsitiko…
Vadinasi, reikia dažniau ilsėtis. Beje, kaip atsipalaiduojate?
Žiūriu televizorių. Patinka seni filmai, džiazo ir 1930-1940-ųjų žvaigždžių koncertai.
Dar patinka šeimininkauti, turiu traktorių (juokiasi). Kaip visi kiti pianistai, aš savo rankų nesaugau. Jos supjaustytos. Tai tikriausiai paveldėjau iš savo tėvų – paprastų darbininkų. Jie visą gyvenimą dirbo, dirbo, tačiau nieko neuždirbo. Pasaulio nepamatė, bet man ir mano seseriai labai daug davė. Jie manė, kad muzika yra viskas… Matote, viena vertus, jie buvo teisūs – stovėjimas scenoje teikia džiaugsmo, bet dar yra ir kitas gyvenimas – tragedijos, konkurencija…
Tai todėl savo dukrai ir neleidote tapti dainininke, nes norėjote ją apsaugoti nuo tragedijų, kurių žiūrovai nemato?
Nepatinka man šou verslo gyvenimas. Sakau tai atvirai. Būdamas jame mačiau daug blogio ir mažai gėrio. Tarkim, Ala Pugačiova – estrados žvaigždė, o asmeninis jos gyvenimas nesusiklostė. Dar spauda nuolat ją aprašinėja, spaudžia. O viduje ji visai kitas žmogus. Nereikia scenos žvaigždėms pavydėti. Todėl ir savo dukrai liepiau rinkis kitą kelią.