Po istorinės V.Čerčilio kalbos Fultone praėjus 60 metų, politologai vėl stebisi, kodėl atgyja stalinizmas
Vinstonas Čerčilis, prieš 60 metų Fultone paskelbęs, kad „nuo Štetino, esančio Baltijos pajūryje, iki Triesto Adrijos jūroje Europą padalijo nusileidusi geležinė uždanga”, klausytojus pribloškė atskleisdamas, kokio masto yra stalinizmo iššūkio, mesto Vakarams, grėsmė.
„Šaltasis karas”, kurio pradžią užfiksavo buvęs britų premjeras, truko daugiau kaip keturis dešimtmečius. Grėsmė, kad pasaulis, susiskaldęs į dvi priešiškas stovyklas, susinaikins atominiame kare, atslūgo, kai SSRS lyderis Michailas Gorbačiovas sumanė pertvarkyti savo šalį, netrukus subyrėjusią, nes tokio tipo valstybės reformuoti neįmanoma.
Tona nesuvalgytų dešrelių
Istorikai užfiksavo buitinę detalę, paliudijusią, jog amerikiečiai buvusio britų premjero nenorėjo pripažinti pranašu: po V.Čerčilio kalbos, pasakytos 1946 metų kovo 5-ąją Jungtinių Valstijų Fultono mieste, vietos koledžo bufete liko tona nesuvalgytų dešrelių. Mat į susitikimą su visame pasaulyje garsiu britu atėjo tik pusė lauktų klausytojų.
Mažai kas tada manė, kad taps istorinės kalbos liudininku, nes svečias sutiko su publika pabendrauti Vestminsterio koledže, kuris už Misurio valstijos ribų buvo nedaug kam žinomas.
Klausytojai nesitikėjo, kad garsusis britas kuo nors nustebins. Bet kai jis pasakė, kad „nuo Štetino, esančio Baltijos pajūryje, iki Triesto Adrijoje Europą padalijo nusileidusi geležinė uždanga”, auditorija buvo sukrėsta. Klausytojai suprato, kokia baisi bedugnė atsirado tarp šalių, priklausiusių antihitlerinei koalicijai.
V.Čerčilis, išanalizavęs pasaulyje susidariusią padėtį, konstatavo, kad Josifo Stalino valdoma Sovietų Sąjunga tapo grėsmę taikai ir demokratijai keliančia jėga.
Liudininkai prisimena
BBC korespondentas Vladimiras Kozlovskis Jungtinėse Valstijose surado kelis istorinio įvykio liudininkus. Pensininkas Baksteris Braunas Vatsonas, kuriam 1946 metais buvo 22-eji, prisimena, kad frazė apie „geležinę uždangą” iš pradžių mažai kam įstrigo. „V.Čerčilis kalbėjo labai ilgai, – dalijosi prisiminimais pensininkas, – ir manau, kad dauguma žmonių, įskaitant ir mane patį, žavėjosi daugiau oratoriniais svečio sugebėjimus, o ne analizavo jo kalbą.
Mes stebėjome ir gėrėjomės, kaip Fultone, Misuryje, kalba tikriausiai pats įžymiausias pasaulio žmogus. Mums buvo svarbu, ne ką jis kalba, o tai, kad jis apskritai atvyko. Tai buvo kerintis reginys, daręs didelį įspūdį visiems, o tai kliudė suvokti jo žodžių prasmę”.
Tuo tarpu buvusi radijo žurnalistė Rut Mei Kastl-Markus, kuriai 1946 metais buvo 28-eri, viską prisimena absoliučiai priešingai. Pasak jos, kai tik V.Čerčilis pasakė, jog „nuo Štetino, esančio Baltijos pajūryje, iki Triesto Adrijoje Europą padalijo nusileidusi geležinė uždanga”, auditoriją iš karto apėmė „netikrumas ir labai bloga nuojauta”.
Gavo pylos
Bet kai po kelių dienų V.Čerčilis nuvyko į Niujorką, kur tada Sovietų Sąjunga turėjo nemažai gerbėjų, daugiausiai buvusių karo dalyvių, policija sunkai tramdė įtūžusias minias, kurios skverbėsi per užtvaras, kad išplūstų buvusį Didžiosios Britanijos premjerą, išdrįsusį atskleisti pasaulines J.Stalino užmačias.
JAV istorikė Kristina Gibson dabar sako, kad tuomet, praėjus ilgiems šešeriems karo metams, daug kas Vakaruose net girdėti nenorėjo, kad laisvasis pasaulis vėl turi agresyvų priešą.
Netgi kai kurie kongreso nariai tada sakė, kad juos V.Čerčilio kalba labai šokiravo. Vienas Niujorko laikraštis ją pavadino „ideologinio karo paskelbimu Rusijai”. Po metų kitų tapo aišku, koks įžvalgus buvo britų politikas. 1950-aisiais prasidėjęs karas Korėjoje išsklaidė visas abejones dėl J.Stalino, plėtusio savo imperiją visomis kryptimis, tikslų.
Akivaizdžiausiu „geležinės uždangos” simboliu tapo Berlyno siena, stovėjusi beveik tris dešimtmečius ir pareikalavusi kelių šimtų vokiečių gyvybės. Kai M.Gorbačiovas sumanė reformuoti Sovietų Sąjungą ir paskelbė naujojo mąstymo ir viešumo politiką, jo kolega Jungtinėse Valstijose – Ronaldas Reiganas panoro įsitikinti, kokie yra tikrieji Kremliaus šeimininko ketinimai, todėl 1987 metais jam davė savotišką testą: „Pone Gorbačiovai, įrodykite savo nuoširdumą – sugriaukite Berlyno sieną!” M.Gorbačiovas savo rankomis sienos negriovė, bet jis neprieštaravo, kad tai padarytų patys vokiečiai.
Stumia į konfrontaciją
„Šaltasis karas” baigėsi, Berlyno siena – sugriauta, Sovietų Sąjunga, R.Reigano praminta „blogio imperija”, žlugo, tačiau politologai su nerimu stebi naują fenomeną – Rusijoje atgyjantį stalinizmą, apie kurio kaip ideologijos pavojų visam pasauliui pirmasis Fultone prabilo V.Čerčilis. Maskvos laikraštis „Kommersant” šiomis dienomis paskelbė Visuomenės nuomonės fondo (VNF) atlikto tyrimo duomenis, iš kurių aiškėja, kad pusė rusų J.Stalino vaidmenį Rusijos istorijoje vertina teigiamai, o tik trečdalis – neigiamai. Analitikai teigia, kad tokios visuomenės nuotaikos vėl stumia Rusiją į konfrontaciją su Vakarais.
Laikraštis pažymi, jog vis daugiau rusų mano, kad J.Stalino asmenybė buvo nepagrįstai juodinama. Nors M.Gorbačiovo reformų laikotarpiu buvo atskleista dar daugiau sovietų diktatoriaus piktadarybių negu Nikitos Chruščiovo epochoje, pastaraisiais metais „tautų vado” populiarumas sparčiai didėjo, nurodo analitikas Borisas Dubinas iš Jurijaus Levados tyrimų centro.
Atvirkštinis rezultatas
VNF analitiko Grigorijaus Kertmano nuomone, diktatoriaus kritika tarp rusų davė atvirkštinį rezultatą. „Dvidešimtojo amžiaus paskutiniame dešimtmetyje reikštus priekaištus J.Stalinui dabar atmeta tiek didžioji elito dalis, tiek dauguma paprastų rusų dėl labai negatyvaus požiūrio į tą laikotarpį”, – sako jis.
„J.Stalino figūra šiandien užima solidžią vietą rusų sąmonėje sukurtame istoriniame panteone lyderių, valdžiusių griežtai, bet sėkmingai; greta Petro I ir Ivano Žiauriojo – sovietų diktatorius. Oficialiojoje doktrinoje taip pat nėra vietos moraliniam J.Stalino ir stalinizmo kaip absoliutaus blogio pasmerkimui”, – nurodo „Kommersant”.
Tokiomis sąlygomis stalinizmas atgimsta, o tai sudaro prielaidas tarp Vakarų ir Rusijos atsirasti naujai uždangai, apie kurią kalba vis daugiau politologų.