Nebrandi pilietinė visuomenė – pavojus valstybingumui

Prezidentas apgailestauja, kad materializmas mūsų šalyje vis dažniau nustelbia idealizmą

Valstybės atkūrimo dienos išvakarėse Prezidentas Valdas Adamkus atkreipia dėmesį į idealizmo stygių šiandieninėje Lietuvoje, kuris savo ruožtu nulemia pilietinės visuomenės brandos stoką. Jį valstybės vadovas vadina vienu didžiausių pavojų valstybingumui.

„Kauno dienos” interviu su V.Adamkumi – apie Vasario 16-ąją, jos dvasią, Nepriklausomybės idealus, šiandien susiduriančius su naujais iššūkiais, į kuriuos būtina atsižvelgti kuriant ateities Lietuvą.

Turėjome nepalaužtą tautinį potencialą

– Dėl sudėtingos istorijos vingių dabar turime net tris valstybingumo šventes – Vasario 16-ąją, Kovo 11-ąją ir Liepos 6-ąją. Kuo Jums ypatinga Vasario 16-oji? Kaip ją išskirtumėte?

– Žvelgiant į Nepriklausomybės dvasios supratimą, Vasario 16-oji skiriasi tuo, kad ji yra lyg autentiška mūsų istorinės valstybės, tautinės didybės pasididžiavimo tąsa. To pasididžiavimo nepajėgė numarinti net 120 metų okupacijos, tuomet vykusio lietuviškos dvasios naikinimo.

Todėl Vasario 16-oji yra lyg Lietuvos valstybės laimėjimų XX amžiuje pagrindas. Jos vaisiais ir šiandien džiaugiamės, ant tuomet pastatytų pamatų šiandien statome naują valstybę, bandome atkurti tas moralines vertybes, kuriomis galėtume didžiuotis.

Taigi savo naujos valstybės pagrindus grindžiame ta dvasia, kuri ateina iš Vasario 16-osios idealų.

– Kalbate apie pasididžiavimą Lietuva. Bet ar nepristigta to pasididžiavimo 1939-1940 metais, kai beveik netrikdomi leidomės okupuojami? Ar tuo metu vyravęs pasididžiavimo stygius šiek tiek nedevalvuoja Vasario 16-osios dvasios ir reikšmės?

– Realybė kartais bando užtemdyti tą dvasią. Kūrimosi procesas, prasidėjęs 1918 metais, susidūrė su įvairiausiais sunkumais.

Reikėjo iš pagrindų atkurti Lietuvos valstybę ne tik dvasiškai, bet ir fiziškai. Reikėjo sukurti struktūrą – ne tik biurokratinę-administracinę sistemą, bet ir sukurti švietimo, mokslo pagrindus valstybėje.

Visas tas sunkus darbas tuomet kėlė ir tam tikro nepasitikėjimo, nepasitenkinimo, kitokių neigiamų reiškinių.

Tačiau jeigu pažvelgtume į trumpą tarpukario laikotarpį, į tuomet buvusią padėtį, yra kuo pasidžiaugti. Turėjome nepalaužtą tautinį-dvasinį potencialą, neturėjome patirties, bet sukūrėme valstybę vadovaudamiesi beveik vien entuziazmu, noru sukurti, pasivyti kitas Europos valstybes. Štai kur didžiausias laimėjimas.

Dėl to laimėjimo mes pajėgėm atlaikyti vėliau 50 metų trukusį tautos naikinimą. Tai parodo, kiek turėjome dvasinės stiprybės. Nei kalėjimai, nei koncentracijos stovyklos, nei Sibiro lageriai, nei žudymai nepalaužė Lietuvos žmonių. Kovo 11-oji, sakyčiau, yra sąmoninga tąsa tos dvasinės stiprybės, kurį plykstelėjo 1918 metų Vasario 16-ąją.

Skirtingi gyvenimo laikotarpiai

– Kokius matote vyraujančių idealų skirtumus lygindami tuometinę, Vasario 16-osios, ir dabartinę, Kovo 11-osios, Lietuvą?

– Tai visiškai skirtingi gyvenimo laikotarpiai. Net ir kritiškai vertinant tuometinius įvairius politinius niuansus, tuomet, 1918-1940 metais, vyravo kuriamasis pradas, kuris neturėjo kuo remtis, tik idealizmu ir noru vėl sukurti istoriniais prisiminimais paremtą Lietuvą su nauja inteligentija. Tuomet nebuvo kuo remtis, išskyrus idealizmą.

Dabartinė Lietuva yra visai kitokioje situacijoje. Ją stipriai veikia civilizacijos iššūkiai. Moraliniai pagrindai yra visiškai skirtingi nei 1918 metais. Dabar kiekvieną dieną civilizacijos teikiama gerovė savo materializmu nustelbia idealistinius pagrindus.

Mūsų bendruomenė šiandien susiduria su dviem iššūkiais – sovietine praeitimi, kuri tiesiog naikino labai aiškius moralinius principus, ir civilizacijos pagrindais paremta ateitimi, kuri stovi ant materialinės gerovės pagrindo.

Tačiau, matydamas tuos skirtumus ir net sakydamas, kad dabartinė mūsų visuomenė yra mažiau idealistinė nei materialistinė, vis tiek neprarandu vilties, kad aukštesni idealai kažkur glūdi mūsų viduje. Beveik šešiolika nepriklausomybės metų parodė, kad visuomenėje dar turime pakankamai to tautiškumo, valstybingumo prado. Valstybė, neturėdama tvirtų Vakarų Europos moralinių principų, pajėgė per labai trumpą laikotarpį įsitvirtinti naujoje europinėje dvasioje. Nors ir pasitaiko tam tikrų vidinių trūkumų, kartais nepriimtinų sprendimų ir požiūrių mūsų vidaus gyvenime, neatsisakome svarbiausio – demokratinių principų. Kartu esame išlaikę tautinį identitetą, pagarbą savo kultūrai.

Nepriklausomybės idealų krizės nepastebi

– Vytautas Landsbergis situaciją šiandieninėje Lietuvos visuomenėje yra apibūdinęs taip: „Įsivyravo buka neviltis”. Ar sutiktumėte su tuo?

– Atmetu tą žodį „neviltis”.

Mes susiduriame su sunkumais, su dvasiniu persilaužimu, vertybių perkainojimu. Tačiau aš jokiu būdu negaliu priimti nevilties sąvokos. Jeigu vilties nebūtų, manau, bet koks šiandieninės egzistencijos pagrindas būtų išmuštas iš po mūsų kojų ir būtų iškilęs klausimas, dėl ko gi mes gyvename.

Ar mes turime ateities viziją, ar turime vietą tarptautinėje bendruomenėje, ar esame verti tarptautinės visuomenės pagarbos? Galiu tvirtai pasakyti, kad šiandien esame pripažinti, esame gerbiami, kad stengiamės laikytis Europoje dominuojančių vertybių.

– Vadinasi, nepriklausomybės idealų krizės šiandieninėje Lietuvoje nekonstatuojate?

– Tokios krizės plačiąja prasme nėra. Mes turime šiokių tokių sunkumų, kad pasiektume tai, kas, mano supratimu, yra nepriklausomybės idealas. Dar turime nueiti tam tikrą kelią, kol ta sąvoka taps neabejotina mūsų pačių gyvenimo dalimi.

Trūksta pilietinės brandos

– Bet pavojų valstybingumui tikrai yra?

– Neabejotinai juos matau ir to neneigiu.

– Kokie jie?

– Pirmiausia, kai šiandien kalbame apie pilietinę visuomenę, apie jos brandą, su gailesčiu turiu pasakyti, kad mes dar to gerokai stokojame.

Pernelyg dar skirtingas vertybių supratimas mūsų visuomenėje. Tarp idealizmo ir praktiškumo negalime dėti lygybės ženklo. Bet tai dažnai daroma.

Tuo tarpu asmeninės atsakomybės visuomenei ir valstybei jausmas praktiškai neegzistuoja. Kol mes sąmoningai nepriimsime to, susidursime su korupcija, nesąžiningumu, nepagarba žmogaus žmogui. Tada apie jokį idealizmą neturėtume teisės net kalbėti. Tai ir yra tas savotiškas pavojus valstybingumui, pačiai nepriklausomybės dvasiai.

Bet aš tikiu šviesia Lietuvos ateitimi. Padėtis tikrai gerės. Ji po truputį gerėja. Jeigu aš tuo netikėčiau, nedrįsčiau šiandien pažvelgti Lietuvos žmonėms į akis, negalėčiau sakyti, kad savo gyvenimą galiu įvertinti teigiamai.