Apie archeologiją papasakojo Lietuvos archeologijos draugijos pirmininkas, Vilniaus universiteto docentas, archeologas Valdemaras ŠIMĖNAS.
Kodėl nutarėte būti archeologas?
Nuo vaikystės man patiko piliakalniai, senovinės vietos, pilys. O kas gi ten užkasta, – gal koks lobis, gal stebuklingi, pasakiški daiktai?.. Mokykloje daug keliavau, priklausiau orientacinio sporto būreliui. Besportuodamas miškuose aptikdavau senovinių aukurų liekanų, keistų akmenų su įrėžtais ženklais…Grįžęs skaitydavau knygas apie senovės paminklus. Labai patiko P. Tarasenkos „Rambyno burtininkas”, H. Šlimano knyga apie atrastą Trojos miestą. Man parūpo, kokios gentys Lietuvoje gyveno prieš šimtus, tūkstančius metų, kokie karaliai valdė. Sužinojau, kad buvo įsikūrę ne tik aukštaičiai ir žemaičiai, bet ir sėliai, kuršiai, prūsai. Vis pasvajodavau, kaip gera būtų patekti į „laiko mašiną” ir pamatyti, kaip tų laikų žmonės gyveno, rengėsi, ruošėsi į žygius… Vėliau man leido dalyvauti archeologinėse ekspedicijose, kasinėti. Ko tik nerasdavome – senovės karių iečių antgalių, monetų, žalvarinių papuošalų…
Kur mokėtės šitos specialybės?
Vilniaus universitete – ten dėstomi archeologijos mokslai. Netrukus ir Klaipėdos universitete bus įkurta labai įdomi povandeninės archeologijos specialybė. Ją įgiję galės ieškoti lobių jūros dugne, tirti Platelių ežero paslaptis.
Bet archeologo specialybė – ne vien tik nuotykiai. Tai nelengvas darbas, jam reikia ištvermės. Gyveni gamtoje, palapinėse, tenka kęsti lietų, saulėkaitą, nepatogumus. Turi daug žinoti ir turėti išsilavinimą – šiaip sau piliakalnių kasinėti negalima. Radęs kokį šimtmečių senumo puodą turi jį aprašyti, ištirti. Turi išmanyti ne tik istoriją, bet ir matematiką, fiziką. O jei nori apie šį karališką mokslą sužinoti kuo greičiau, įstok į savo mokyklos archeologų būrelį.
Kur kasinėti įdomiausia?
Man įdomiausi radiniai – Šilutės rajone. Ten yra senovinis kapinynas. Atradome senų laikų audinių, sidabro, paauksuotų dirbinių. Kasinėjame ne tik Lietuvoje, bet ir Norvegijoje, Švedijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, kitur… Nemažai mūsų studentų archeologų mokosi užsienyje. Vilniaus universitete šio mokslo mokosi užsieniečiai. Kad ir TV žvaigždė japonas Fumito Tomoji, kurį galite pamatyti kasinėjantį Vilniaus senamiestyje.
Ar suradote ką nuostabaus?
Visi radiniai puikūs. Sykį atkasiau seną ietigalį prie Mažulionių piliakalnio. Kai kurie randa akmens amžiaus akmeninių kirvukų, bet aš lyg tyčia – ne. Mat kasinėju mūsų eros sluoksnius, kai padargai jau buvo gaminami iš žalvario, geležies. Aš šiuo metu domiuosi Europos tautų senovės papročiais, praeitimi. Labiausiai – Vakarų Lietuvoje gyvenusiais senovės prūsais, kurių vadas buvo Herkus Mantas. Ten dažniausiai ir kasinėju. Apie tai parašiau knygą – „Užmirštieji prūsai”. O savo vaikus pavadinau prūsiškais ir skalviškais vardais – tai Herkus ir Skalmantas.
Ar jie irgi dalyvauja ekspedicijose?
Taip. Jie užsigrūdinę, irgi gyvena palapinėse. Iš tokių archeologinių ekspedicijų parsivežėme ir kalytę Pumą (atkasėte ją???). Šuniukas pribėgo prie mūsų bekasinėjant Rambyno piliakalnį prie Dykėnų kaimo, susidraugavome ir – pasiėmėme į namus.
Svarbus klausimas: o jeigu aš netyčia, kasdama daržą, aptikčiau senovinį istorinį radinį – kad ir auksinę karališką vazą?
Kiekvienas, net ir netyčia rastas, net menkiausias senovinis radinys pagal įstatymus laikomas valstybės nuosavybe. Mat jis gali atskleisti mūsų šalies istoriją, gyvenimą. Todėl pirmiausia gražiai uždenkite radimvietę (o gal ten – senovės karžygio kapas?), o apie radinį praneškite miesto, apskrities paminklosaugos skyriui arba savo istorijos mokytojui.
Visai neseniai vienas berniukas netyčia smėlio karjere surado akmens amžiaus kapą ir jame palaidoto žmogaus griaučius, kaulinį smeigtuką, akmeninius kirvukus. Vieną kirvuką berniukas parodė istorijos mokytojai, ši pranešė archeologams. Jie kasinėdami rado daugybę akmens amžiaus radinių. Mes, archeologai, esame dėkingi tam berniukui, laiku pranešusiam apie šį radinį ir labai padėjusiam Lietuvos istorijos mokslui.