Prieš penkiolika metų, 1991 vasario 4 dieną, amžinybėn išėjo rašytojas Juozas Baltušis. Vienas populiariausių Lietuvos žmonių į paskutinę kelionę buvo palydėtas kukliai, ne visi išdrįso ateiti su juo atsisveikinti. Rašytojas, kurio pasirodymas sukeldavo džiugesį, dėl paskutiniais gyvenimo metais nuskambėjusių ir politines audras sukėlusių jo pareiškimų buvo pravardžiuojamas „Maskvos ranka”. Baltušio knygos buvo deginamos ir nešamos į Rašytojų sąjungą. Literatūrologų į Lietuvos aukso fondą įtraukti rašytojo kūriniai išbraukti iš mokyklinių vadovėlių ir į mokymo programas nesugrįžo iki šiol.
Į paskutinę kelionę Juozą Baltušį palydėjęs monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas teigė, kad jis buvo rašytojas iš Dievo malonės. Visus per 82 metus tekusius išbandymus rašytojas priėmė išdidžiai ir garbingai. Baltušio likimas, palyginti su vyriausia seserimi Maryte, kuri kartu su kitomis Anykščių vienuolėmis slėpė „Katalikų bažnyčios kronikas”, ir jaunėliu broliu Leonardu, nepriklausomos Lietuvos karo lakūnu, buvo sudėtingiausias.
Prisiminti rašytoją ir papasakoti apie jį „Lietuvos žinioms” sutiko nuo 1981 metų Australijoje gyvenanti jo dukra žurnalistė Rita Baltušytė. – Ramunė Sakalauskaitė