Net dviejų realybės šou – „Baras” bei „Domus galerija. Direktorius” – dalyvė Jolita Seredaitė neseniai išleido knygą. Rašytojos amplua jėgas išbandyti sumaniusi mergina dabar reta viešnia televizijoje, tačiau dalyvavimas realybės šou jai buvo naudingas: nuo praėjusios vasaros Jolita eina solidžias pareigas – tapo prodiuserių firmos „New Feature” direktore, dirba prie televizijos projektų „Nacionalinė muzikos lyga” bei „Myli, nemyli”.
– Netrukus knygynus pasieks tavo knyga „Auksinis berniukas”. Koks jausmas rankose laikyti savo pačios kūrinį?
– Išties nepakartojamas. Išleisti knygą – ne taip paprasta, kaip kai kam gali pasirodyti. Tenka nueiti ilgą ir sunkų kelią. Džiaugiuosi, kad man nebuvo labai sudėtinga tai daryti. Tiesiog susiklostė palankios aplinkybės.
– Apie ką ši knyga?
– Vienu ar dviem sakiniais papasakoti labai sunku. Tiesiog tai knyga apie vienišos merginos meilę žmonėms. Meilės prasmę ji supranta beviltiškai ieškodama dingusio žmogaus ilgoje ir sekinančioje kelionėje. Jos paieškos nusitęsia iki Los Andželo, tačiau, nepaisant skausmingų praradimų, merginos atradimai lygiaverčiai stebuklui.
– Dalyvavai net dviejuose realybės šou. Ar knygoje skaitytojai ras išgyvenimų ir iš šių televizijos projektų?
– Tikrai ne. Knygą buvau beveik baigusi dar prieš „Barą”. Žinojau, kaip ji turi baigtis, bet nebuvo įkvėpimo. Labai atitolau nuo ankstesnio gyvenimo, išgyvenimų bei emocijų, dėl to reikėjo gerokai susikaupti, kad pagaliau baigčiau rašyti. Kadangi ją rašiau atkarpomis, o pradėjau prieš gerus aštuonerius metus, kai man tebuvo vos devyniolika, aiškiai joje matau savo, kaip asmens, brendimo pakopas. Romano pradžia gali pasirodyti nesudėtinga, kupina jaunatviškos energijos ir maišto, tačiau įsibėgėjęs siužetas vėliau išsivysto į sudėtingas gyvenimo peripetijas.
Knyga – eksperimentinis leidinys
– Kiek kainavo išleisti knygą?
– Asmeniškai man – tik didelį norą, užsispyrimą ir atkaklumą. Pabaigusi rašyti knygą, kreipiausi į didžiausią Lietuvoje leidyklą „Alma littera”. Esu jai labai dėkinga: visas knygos leidybos išlaidas dengia būtent leidykla. Pati neieškojau jokių rėmėjų.
– Kodėl taip ilgai teko laukti knygos pasirodymo, juk realybės šou jau seniai baigėsi?
– Redagavimas ir kiti leidybos darbai truko apie metus. Pripažįstu, tai netrumpas laikas. Tačiau ne nuo manęs priklausė.
– Ar prisidėjai prie knygos viršelio kūrybos darbų?
– Ne. Tuo pasirūpinti paprašiau labai gero draugo. Jis rūpinosi viršelio, o kita draugė – pačios knygos iliustracijomis. Džiaugiuosi turinti tokius gerus pažįstamus, pagelbėjusius man.
– Koks bus „Auksinio berniuko” tiražas?
– Tikrai nemanau, kad didelis. Tai bus eksperimentinis leidinys. Prireikus bus pakartotas leidimas.
– Ko tikiesi iš šios knygos?
– Šiame kūrinyje sudėti gilūs ir man itin svarbūs išgyvenimai. Nemanau, kad knyga bus daugeliui suprantama. Ja greičiausiai susidomės tik tam tikros kategorijos skaitytojai.
– „Auksinis berniukas” – tavo pirmoji knyga?
– Tikrai ne. Ji tik pirmoji atspausdinta. Nuolat rašau ir tikiuosi išleisti kitus savo kūrinius. Žinai, kai pamačiau jau atspausdintą „Auksinį berniuką”, pamaniau: „Kokia ji stora…” Kol visa medžiaga buvo kompiuteryje, maniau, kad parašiau ploną knygelę. O ji atrodo visiškai rimtai – iš viso 302 puslapiai.
Patinka iššūkiai
– Kokių dar talentų, be rašymo, turi?
– Vaikystėje piešiau, šokau, vaidinau. Nežinodama, ką sugebu daryti geriau, viską mečiau ir įnykau į tiksliuosius mokslus.
– Ką studijavai?
– Vilniaus universitete baigiau Ekonomikos fakultetą.
– Ką veikei paskui?
– Penkerius metus dirbau rinkodaros bei reklamos srityje. Daug keliavau po Europą. Vėliau nusprendžiau persikelti gyventi į JAV. Teko būti Los Andžele, Niujorke, Masačiūsetse, Pietų Karolinoje.
– Kas tave privertė išvykti į užsienį?
– Susiklosčiusios gyvenimo aplinkybės. Tiesiog tuomet turėjau daug jaunatviško maksimalizmo, norėjau pamatyti svečias šalis, patirti naujų įspūdžių. Tuo labai džiaugiuosi.
– Patinka iššūkiai?
– Netgi labai. Mėgstu save išbandyti. Tiesiog toks mano gyvenimo būdas.
Daugelis klausė, ar vykau su kokia studentų programa. Tačiau galiu patikinti: tokiems išbandymams ryžausi pati, nepaskatinta jokių programų.
– Ką veikei užsienyje?
– Gyvendama dvejus su puse metų Amerikoje šiek tiek dirbau. Teko save išbandyti reklamos bei kitose srityse, dirbau netgi pardavėja. Niekuomet neužsibūdavau vienoje vietoje. Užsidirbdavau, kiek tuo metu reikėdavo, paskui keisdavau veiklą.
Realybės šou įspūdžiai nublanko
– Grįžusi iš užsienio, netrukus buvai pakviesta dalyvauti realybės šou „Baras”. Kokie įspūdžiai liko iš šio televizijos projekto?
– Beveik visi jau nublanko. Manau, taip atsitiko ir daugeliui kitų šio realybės šou dalyvių. Ir gerai, kad nublanko: kiek gi galima gyventi tais pačiais prisiminimais?
– Kalbi, tarsi tie įspūdžiai tau nebūtų labai malonūs…
– Emocijos dalyvaujant tokiuose šou labai sustiprėja. Negali visiškai elgtis natūraliai, priimti atsakingų sprendimų.
– Tačiau šis realybės šou tau davė ir malonią staigmeną: įsimylėjai projekte dalyvavusį „barmeną” Robertą…
– Tiesa. Ir dabar su juo kartu gyvename, mylime vienas kitą.
– Tai kada vestuvės?
– Apie tai dar kol kas negalvojame. Yra kitų, kur kas svarbesnių rūpesčių.
– O su buvusiais realybės šou „Baras” dalyviais susieinate?
– Labai retai. Geriausiai sutariame su profesionaliu barmenu Dainiumi. Mano mylimasis Robertas kartu su juo dirba.
Nuo televizijos nepabėgo
– Pasirodžiusi viename realybės šou, vėliau nusprendei dalyvauti kitame – „Domus galerija. Direktorius”. Kas paskatino ryžtis tokiam žingsniui?
– Įkalbėjo draugai. Tai buvo protingas sprendimas. Nors nelaimėjau pagrindinio šio televizijos projekto prizo – „Domus galerijos” direktoriaus kėdės, buvau pastebėta LNK vadovybės.
– Taigi nuo televizijos niekur nepabėgai – šiuo metu dirbi prie projektų „Myli, nemyli” bei „Nacionalinė muzikos lyga”. Papasakok apie šį darbą.
– Tikslios mano pareigos – prodiuserių firmos „New Feature” direktorė. Esu atsakinga už daugelį dalykų: kūrybos procesą, komerciją, veiklos strategiją. Žodžiu, darbo tikrai užtenka.
– Kokių ateities perspektyvų darbe tikiesi?
– Visada stengiuosi tobulėti. Todėl ir ateityje to sieksiu. Tikiuosi sukurti dar ne vieną gerą projektą.
– Jei gautum pasiūlymą vesti kokią laidą, ar ryžtumeisi?
– Man labiau patinka darbas už kadro. Tikrai nemanau, kad sutikčiau vesti kokią laidą. Paprasčiausiai to nenoriu.
– O kokių tikslų turi asmeniniame gyvenime?
– Vienas didžiausių – sugrįžti į Ameriką ir aplankyti draugus. Per dvejus su puse metų susiradau nemažai gerų žmonių.
Kęstutis Urbanavičius