Jurgio Lenarto jojimo paslaugų centro direktorius, Lietuvos žirginio sporto sąjungos viceprezidentas Laimondas Skėrys džiaugiasi jau pradėjęs įgyvendinti savo gyvenimo svajonę – surengti įspūdingą aukšto lygio jojimo sporto turnyrą.
„Šioje srityje nesu naujokas – jau apie dešimt metų organizuoju įvairaus lygio žirgų sporto varžybas ar padedu tai daryti, tačiau viena yra dirbti svetimame kieme, o savame – visai kas kita. Viskas, ką įdedi – pastangos, lėšos – lieka čia. Artėjančiu atviru Lietuvos čempionatu ir „Buddelei” taurės varžybomis pradėjau gyventi dar prieš Naujuosius, įdėjau į šį renginį visą savo širdį ir ilgametę patirtį”, – sako L. Skėrys.
Kaip kilo mintis sujungti dvejas varžybas?
Tokia idėja kilo mano bičiuliui vokiečiui Klausui Dirksui tiesiog mums besišnekučiuojant. Sujungus atvirą Lietuvos čempionatą su „Buddelei” taurės varžybomis visas gaunamas lėšas galima skirti vienam renginiui ir ne tik sutaupyti rėmėjų lėšų, bet ir suorganizuoti įdomų renginį, truksiantį net tris ilgiausias metų dienas – birželio 24-26.
K. Dirksas, kuris yra moteriškų drabužių parduotuvių tinklo „Buddelei” savininkas Vokietijoje ir jo žmona lietuvaitė ponia Loreta, to paties tinklo savininkė Lietuvoje, remia pasaulinio lygio žirgų varžybas. Draugystė su K. Dirksu užsimezgė prieš ketverius metus, kai iš jo pirkome žirgą. Dabar ponai Dirksai mūsų centre laiko savo andalūzų veislės eržilą Ruiseniorą, dažnai čia atvažiuoja paatostogauti, pailsėti.
Sieksite, kad renginys būtų įdomus ne tik besidomintiems žirgų sportu?
Pas mus Lietuvoje yra bėda – gana dažnai žirgų varžybos organizuojamos atmestinai, tik deklaruojama, kad siekiama populiarinti žirgų sportą. Iš tikrųjų į tokias varžybas susirenka tik siauras pačių sportininkų ratas, vargu ar tai galima būtų pavadinti žirgų sporto populiarinimu. Norėčiau pabūti ta balta varna ir pabandyti parodyti, kad žirgų sporto renginį galima suorganizuoti žymiau įdomiau ir patraukliau visiems žiūrovams. Tikimės sulaukti daug žmonių, nes tai nebus tik „plikos” varžybos, kurios galbūt ne visiems įdomios – veiks restoranai, per pertraukas bus parodomieji šou numeriai: važiavimas karieta, kaskadininkų parodomasis jojimas, andalūzų veislės (ispaniškos kilmės) žirgo pasirodymas, dailusis jojimas. Ko gero, bus ir oro balionas – norintieji galės paskraidyti. Jau nekalbu apie tai, kad bus galima pajodinėti. Žmones norime sudominti, patraukti, kad žirgų sportas iš tiesų taptų populiaresnis. Stengiamės išjudinti ir kitus žirgų sporto renginių organizatorius, kad ir jiems norėtųsi daryti gražiau. Tik gerai organizuotais jojimo sporto renginiais mes galime patraukti žmones, norinčius pajusti tą jojimo žavesį. Taip prisidėtume prie žirgų industrijos kūrimo Lietuvoje. Be abejonės, kartelę pakėlėme itin aukštai, bet tą užsibrėžtą kokybę stengsimės pasiekti.
Kiek žirgų ir raitelių dalyvaus varžybose?
Šiuo metu jau užregistruoti 28 žirgai iš Latvijos, taip pat 28 Lietuvos žirgai turėtų startuoti pagrindinėse rungtyse – iki 1,5 metro aukščio konkūruose. Dar apie 40 žirgų turėtų startuoti ne pagrindinėse rungtyse. Iš Vokietijos atsivežame 70 gardų su palapinėmis, ir visi jie jau yra užsakyti. Varžybose dalyvaus ne tik profesionalūs raiteliai, bet ir mėgėjai. Kasdien vyks po keturis konkūrus, kuriuose dalyvaus ir įvairaus amžiaus bei patirties jojikai, net pradedantieji, bus kliūčių ir poni žirgams. Iš viso bus 20 rungčių, kurių kiekviena turi rėmėjus. Lietuvoje dar nebuvo tokio aukšto lygio varžybų, kuriose jėgas galėtų išbandyti visi norintieji, ne tik profesionalai. Be abejonės, į šias varžybas susirinks visi geriausieji Lietuvos sportininkai. Pagal mūsų seną tradiciją tiems, kurie kovoja dėl Lietuvos čempiono titulo, viskas yra nemokama. Visas šis renginys įvyks tik gausaus ir geranoriško rėmėjų dalyvavimo jame dėka, todėl norime žemai nusilenkti visiems mūsų gerbiamiems rėmėjams ir pakviesti pasimėgauti kartu sukurtu renginiu.
O kokia yra centro kasdienybė?
J. Lenarto jojimo paslaugų centre dabar teikiamos visos su žirgais susijusios paslaugos – prižiūrime savininkų žirgus, treniruojame juos ir dalyvaujame varžybose, turime jojimo inventoriaus parduotuvę. Pageidaujamą prekę galime užsakyti iš garsiausių Vokietijos įmonių katalogų. Organizuojant varžybas buvo užmegzta daug naujų kontaktų, išsiplėtė mūsų galimybės. Besirengdami čempionatui jau pardavėme laiko matavimo sistemą, kokios iki šiol dar nebuvo Lietuvoje. Ši fotofinišo sistema per varžybas bus ir pas mus.
Susidomėjimas jodinėjimu kaip laisvalaikio praleidimo būdu, atrodo, vis auga. Ar pastebite tai savo centre?
Nors ir sunkiai, bet iš tiesų jis po truputį auga. Tenka sutikti žmonių, kurie sako, kad nežinojo nieko apie mūsų centrą. Bet jei po šių varžybų liks nežinančių, bus keista. Žinoma, žirgai yra brangus malonumas, bet bėda ir tai, kad dauguma žmonių per daug pasinėrę į verslą ar darbą, mažai laiko skiria sau poilsiui. Tačiau tendencija, kad besidominčiųjų jodinėjimu ir žirgais daugėja, yra. Pas mus lankosi ir ne vienas verslininkas, kuris, kartą pabandęs, nebegali atsitraukti nuo žirgo. Šiandien jau įsigiję savo žirgus jie daug laiko praleidžia besitreniruodami mūsų centre, neslepia jodinėjimo sukeltų teigiamų emocijų. Šie verslininkai jau išbandys savo jėgas artėjančiame turnyre sportininkų gretose. Taigi jojimas užkrečiamas.
O kaip jūs pats „užsikrėtėte” šiuo sportu?
Gimiau Žagarėje, o ten, žinia, yra žirgynas. Ten jaunimui kitų pramogų ir užsiėmimų nedaug. Iš pradžių, vaikystėje, lankiau lengvąją atletiką, nes į žirgyną neleido tėvai. Pusė klasės draugų mokėsi jodinėti, ir visos kalbos būdavo tik apie žirgus. Kartą neištvėriau ir nuėjau pažiūrėti. Ten taip netyčia nuėjęs vienintelis ir likau šiame sporte iš visų tų kalbėjusiųjų. Jau vėliau buvau ir TSRS rinktinėje, o 1984-aisiais esu laimėjęs TSRS žiemos čempionatą. Su komandos draugais esame laimėję TSRS komandinių čempionatų ir spartakiadų. Buvo mūsų auksiniai laikai – žirgų sportas buvo ir populiarus, ir mums gerai sekėsi. Paskui, Lietuvai siekiant nepriklausomybės, jojimo sportą ištiko krizė. Į Maskvą mūsų niekas nebekvietė, o Lietuvoje aukšto lygio varžybų nebuvo. Tada ir pradėjau dirbti Žagarės žirgyne. Subūręs buvusios rinktinės pagrindą pradėjau dairytis galimybių komandai išvykti startuoti į Vakarus. Ir tai mums visai neblogai sekėsi. Vis norisi, kad Lietuvoje būtų kuo geriau ir gražiau, traukia prie kokybės. Kai augau, gyvenome nepasiturinčiai, tos kokybės mačiau mažai, gal todėl visada turėjau noro ko nors pasiekti.
Kuo taip žavi žirgas, jojimas?
Be abejonės, žirgas yra taurus gyvūnas, tačiau mane labiau žavi pats jojimas, šuoliai per kliūtis. Prisimenu kaip šiandien, kai pirmąkart atsisėdau ant žirgo. Buvau gal kokių penkerių, ėjau per pusnis, žiūriu – atjoja raitelis. Jis man sako:”Gal nori ant arklio?”. Paėmė mane ir užsikėlė ant jo. Vaikui tai buvo neišdildomas įspūdis. Prieš tai man net nešaudavo į galvą, kad galima joti ant tokio aukšto gyvūno. Nuo vaikystės ir išliko noras pažinti žirgo paslaptį. Labai atraktyvu iki šiol yra šokti per kliūtis, nors savo žirgo dabar neturiu – kaip batsiuvys be batų. Šuolis, skrydis ant žirgo – nenusakomas jausmas. Galėčiau tik palinkėti visiems tai patirti, ir „liga” garantuota.
Giedrė Norvilaitė
„Vakarų ekspresas”