Besibeldžiantys Šuns metai liūdni tik Šuns metais gimusiems kinams, kurių feodališkai nusiteikę darbdaviai, be sąžinės graužaties trypiantys žmogiškąsias ir šuniškąsias teises, nenori priimti į darbą.
Lietuviams šuo asocijuojasi anaiptol ne su negandomis – veikiau su ištikimybe ir saugumu. Ne veltui kauniečiai suvenyrų pardavėjai Naujųjų metų išvakarėse tikina patiriantys tikrą prekystalių šturmą. Ir pageidauja šturmuotojai ne meškiukų ar žuvyčių, net ne Kalėdų Senelių ir šventiškai papuoštų nykštukų, bet – šunų, šunelių, šunyčių.
Net sveikinimo atvirukai, interneto, pašto ar kitokiais kanalais atplaukiantys iki adresatų, šiuo metu kaip reta šuniški. Štai Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus kolektyvas, kitais metais linkintis išsaugoti visa, kas brangiausia širdyse, atsiunčia atviruką su E.Frolto jaukia ir miela reprodukcija „Šuniukai”.
O fotografas Antanas Sutkus gali pasveikinti ir be žodžių – jam pakanka atsiųsti atviruką, kuris yra jo paties nuotrauka – vaizdas pro dirbtuvių langą. To vaizdo stebėtojas yra ne kas kitas, bet laikraštį užmynęs šunelis, sustingęs melancholiška poza ir veikiausiai linkintis nenukabinti nosies, kad ir į kokį gyvenimo peizažą žvelgtum.
Tuo tarpu fotografės Snieguolės Michelkevičiūtės šventiškai nufotografuoti per pusnis atidumiantys šunys atrodo gana energingi. Ir veiklūs. Vienas nešasi įsikandęs „bambalį” – deja, regis, tuščią.