Žinomas faktas, kad rašytojų bei poetų aplinkoje principas „Varnas varnui akies nekerta” negalioja. Kūrėjai yra egocentriški, narciziški bei pavydūs… Tačiau, regis, ne visada. Kalbant apie geriausias, labiausiai įstrigusias, gal net ne po vieną kartą perskaitytas 2005-aisiais Lietuvoje išleistas kolegų knygas, plunksnos (o greičiau – kompiuterio klaviatūros) broliai ir seserys vis dėlto išrinko pačius „-iausius” romanus, poezijos bei esė knygas.
Į kolegiškų top’ų viršūnes nutarta įkelti:
Juozo Apučio romaną „Vieškelyje džipai”, Kęstučio Navako esė knygą „Gero gyvenimo kronikos”, Rolando Rastausko „Kitas pasaulis”, Aido Marčėno poezijos knygą „Pasauliai”, Viktorijos Daujotytės „Žmogus ir jo kalnas” (knyga apie monsinjorą Kazimierą Vasiliauską), Valdo Kukulo poezijos knygą „Judas taipogi danguj”, Ramūno Klimo „Maskvos laikas”, Lauros Sintijos Černiauskaitės „Artumo jausmas”, Elenos Puišytės „Palaimink žodį ir aidą”, Sigito Parulskio esė knygą „Miegas ir kitos moterys”, Donaldo Kajoko poezijos rinkinį „Karvedys pavargo nugalėti”, Mariaus Buroko „Būsenos”, Tomo Venclovos „Sankirta”, Romualdo Granausko „Šunys danguje”, Romo Daugirdo „Trys metrai už niekad”, Jurgos Ivanauskaitės „Miegančių drugelių tvirtovė”, Gintaro Beresnevičiaus „Paruzija”.