Šunų likimai ir įvairovė tarsi veidrodžiai atspindi jų šeimininkų požiūrį į gyvūnus, kurių vardas ženklins 2006 metus
Pagal kinų kalendorių sausio pabaigoje prasidės Raudonojo ugninio šuns metai, kurie pranašauja naujas įtampas, poilsio stygių, nemaža cinizmo, tačiau neverta dėl to smarkiai jaudintis, nes šeimose vis dėlto vyraus meilė ir pasiaukojimas. Būtent šiomis savybėmis pasižymi ir ištikimiausias žmogaus draugas, ateinančiųjų metų simbolis – šuo.
Latviškas stebuklas
„Negalvojau, kad šitaip pamilsiu Šarlotę”, – nuoširdžiai prisipažino Kauno „Žalgirio” komandos aukštaūgis Darjušas Lavrinovičius. Savo žodžius jis patvirtino švelniai priglausdamas prie skruosto įspūdingo mažumo, lengvumo ir grožio Jorkšyro terjerę Šarlotę, kuri prieš tai ramiai ilsėjosi populiaraus krepšininko delne.
Anot Darjušo, tokios veislės šuniuko labai norėjo jo žmona Edita. Mat jai patiko svečiuojantis pas Aivarą Bagatskį pamatytas Jorkšyro terjeras. Kai tik veislyne atsirado dvi šios veislės sidabro spalvos kalytės, Lavrinovičiai nuskubėjo į Rygą. Darjušas tvirtino, kad nenorėjo tokio mažo šuns, bet dabar pakeitė nuomonę ir jau neįsivaizduoja savo šeimos be šios strimgalviais po kambarius lakstančios sidabro spalvos ilgais plaukais kalytės.
„Kai parsivežėme dviejų mėnesių Šarlotę namo, ji tesvėrė 400 gramų, o dabar, prabėgus 8 mėnesiams, kalytė pasunkėjo 800 gramų. Ji stebina visus ne tik savo miniatiūrine išvaizda, bet ir šilkiniais sidabro spalvos ilgais plaukais, kuriuos plaunu kas savaitę”, – pasakojo Edita.
Mažoji dabita
Edita tvirtina, kad Šarlotė turi daugiau kosmetikos priemonių nei ji pati. „Vien jai maudyti įsigijome specialų šampūną, želė, antistatiką, kondicionierių ir daugybę kitų produktų, reikalingų šių lepių šunelių priežiūrai. Kartą per savaitę aš jai pati darau šukuoseną – Šarlotė turi begales įvairių spalvų kaspinėlių ir gumyčių. Kai turiu laiko, supinu kasytes. Jai visos šios procedūros patinka, išskyrus šukavimas – pamačiusi šukas, lekia slėptis”, – kalbėjo Edita, rišdama į kuodelį Šarlotės plaukus, kad šie nekristų ant akių.
Būdami Maskvoje, Lavrinovičiai papildė Šarlotės garderobą unikaliais Lietuvoje drabužėliais – minkštute striuke, ilgu kailiniu paltu su gobtuvu, neperšlampamais minkštais batukais, liemene, skrybėlaite. Šie Šarlotės garderobo daiktai labai brangūs, nes pirkti specialiame Jorkšyro terjerų drabužių salone. Beje, jame dirba net ir modeliuotoja, galinti sumodeliuoti ir pasiūti drabužėlį pagal šuniuko šeimininko pageidavimus.
Šarlotei labai patinka pagaminti iš latekso minkšti bei cypaujantys žaislai vaikams. Mėgstamiausias kalytės užsiėmimas rytais ir vakarais – žvyginti lateksines kiaulaites, su kuriomis dantyse ji laksto po Lavrinovičių butą Kaune. Edita šį Šarlotės pomėgį vadina „kiaulaičių skerdimu”.
Visuotinė meilė
Kaip ir dauguma šunų, Šarlotė nemėgsta vienatvės. „Jos negalima nė minutei palikti vienos, kas dažnai atsitinka mūsų dviejų aukštų bute Vilniuje. Jei užlipu į antrąjį aukštą be kalytės, ji tol loja, kol nenulipu jos pasiimti. Mes ją vežiojamės po visą pasaulį. Šarlotę leidžia įsinešti net į lėktuvo saloną. Kalytei visai tas pats – ar lėktuvu skraidyti, ar po radiatoriumi gulėti. Visur ji gerai jaučiasi”, – tvirtino Darjušas, atsargiai žengdamas per kambarį, po kurį šmirinėjo Šarlotė.
Kalytė su savo šeimininkais jau pabuvojo keliose užsienio šalyse, ilsėjosi viename Italijos kurorte, atostogavo Lenkijoje. „Ji turėjo būti šuniukas, o ne kalytė”, – įsitikinusi Edita, matyt, turėdama galvoje nepaprastą Šarlotės judrumą. Beje, tokį patį šunelį įsigijo ir Darjušo brolio šeima.
Visuotinę meilę pelnanti Šarlotė pati nežino, kurį iš šeimininkų pripažinti savo „vadu”. Ši dvejonė greičiausiai išvis nekankina kalytės – jai patinka, kad abu šeimininkai ją labai myli. Įdomu, kaip Šarlotė sutiks naują šeimos narį, kurio šiomis dienomis turėtų sulaukti Edita ir Darjušas Lavrinovičiai?
Madam fenomenas
Žinomo kinologo ir Gyvūnų prieglaudos direktoriaus Karolio Masilionio sodyboje gyvena net septyni šunys, kurių dėl įvairių priežasčių atsisakė jų buvę šeimininkai. Kiekvienas turi savo voljerą, kiekvieno iš priglaustųjų istorija būtų panaši į J.Biliūno „Brisiaus galą”, jei į jų likimą nebūtų įsikišęs Karolis, dabar besidžiaugiantis savo augintiniais.
„Prisimenu, prieš kelerius metus visą Lietuvą pašiurpino įvykis Jonavoje, kai kambaryje gyvenęs šuo mirtinai sukandžiojo kūdikį. Kaip tik tuo metu žmonės pradėjo vežti į prieglaudą namuose auginamus šunis. Viena iš jų buvo jaunutė vokiečių aviganė. Be to, ji buvo silpna, smarkiai viduriavo. Sulysusios ir neišvaizdžios vokiečių aviganės niekas neėmė, ir aš pasirengiau jos eutanazijai. Kai paėmiau į rankas lemtingąją adatą, mūsų žvilgsniai susitiko – aš buvau nugalėtas. Parsivežiau vargetą namo”, – pasakojo Karolis jo mylimiausio ir protingiausio šuns atsiradimo sodyboje pradžią.
Per poros savaičių kartu su veterinarijos gydytoju Stasiu Vaicekausku Karolis pastatė vokiečių aviganę ant kojų, ir ilgainiui iš bjauriojo ančiuko išaugo puiki gulbė, vardu Madam. Ji greičiau nei kiti šunys išmokdavo visas komandas, išmoko skaičiuoti, suprasdavo Karolį iš pusės lūpų, menkiausio judesio. „Mane stulbino Madam nuovokumas. Kartais atrodė, kad ji moka skaityti mano mintis”, – tvirtino kinologas.
Jau daugybę metų Karolis kartu su Madam lankosi mokyklose, kur šuo demonstruoja savo sugebėjimus. Ji lydi Karolį į paskaitas Lietuvos veterinarijos akademijoje, kur K.Masilionis dėsto kursą apie šunis. „Ji jau 8 metus man tarnauja kaip gyvas pavyzdys eksterjero ir dresūros paskaitose ir visuomet kelia studentams nuostabą ir susižavėjimą”, – tvirtino kinologas.
Madam pažįsta ir televizijos žiūrovai, nes ten, kur kviečiamas dalyvauti Karolis, jį būtinai lydi jau garbaus amžiaus Madam.
Spaiko ir Diuko metamorfozė
Rytų Europos aviganį Spaiką Karoliui dresuoti atvežęs vyriškis pamiršo savo šunį – praėjo jau pusmetis, o šuns šeimininkas nesirodo. Tad dresuotojas paėmė Spaiką į savo namus. Per pusmetį šuo ne tik išmoko visų komandų, bet ir buvo išgydytas nuo rachito ir dabar dresūros aikštelėje visi judrų šunį vadina „elniu”.
Mišrūnas Diukas jau 8 metai gyvena pas Karolį. Jį šeimininkai atidavė į prieglaudą kaip niekam tikusį šunį. Dresuotojas buvo kitos nuomonės – per pusę metų Diukas tapo šunų vikrumo varžybose čempionu, o šuolio į aukštį per akliną sienelę rungtyje nedaug teatsiliko nuo didesnės už jį Madam.
Diukas labai švelnus. Kai Karoliui būna labai sunku, jis pirmiausiai eina pas Diuką, kurio lipšnumas ir švelnumas veikia kaip balzamas ant žaizdos. Beje, K.Masilionis tvirtina, kad šis šuo labai supranta, kas yra gražu, – kelia koją tik prie žydinčių rožių krūmų.
Bosas bijojo žmogaus
Mišrūnas Bosas neįtiko savo šeimininkams tuo, kad neklausydavo jų komandų, tačiau jis to ir negalėjo daryti, nes buvo nemokytas. Maža to, jis buvo griežtai baudžiamas už neklusnumą. Tad dėsninga, kad net didžiulę dresuotojo patirtį sukaupęs K.Masilionis negalėjo prieiti prie atvežto į prieglaudą Boso – jis tuoj šiepdavo dantis. Tik po 5 savaičio lipšnaus elgesio su gyvūnų šis leidosi paglostomas. Netrukus jis tapo ištikimu ir klusniu kinologo draugu, be klaidų įveikiančiu keturiolikos kliūčių ruožą, specialiai įrengtą sodyboje šunims dresuoti.
Nors dabar Bosą atvažiuoja lankyti jo buvę šeimininkai, ketinantys jį parsivežti namo, tačiau vargu ar šuo kada nors užmirš patirtas skriaudas.
Kingas ir Dikas – nesutaikomi priešai
Didžiulį gauruotą galiūną Kingą, kuris gali letenas padėti ant aukšto ūgio vyriškio pečių, atvedė į prieglaudą moteris, nepanorusi pasakyti savo pavardės. Neįprasto dydžio šuns žmonės neėmė, ir K.Masilionis parsivežė jį namo. Grėsmingos išvaizdos Kingas puikiai sutaria su visa priglaustų gentainių kolonija, tačiau negali pakęsti erdelterjero ir vokiečių aviganės mišrūno Diko. Beje, šio šuns šeimininkai kažkur išvažiuodami prašė prieglaudoje palaikyti Diką tik porą mėnesių, tačiau prabėgo jau daugybė metų, ir Dikas turbūt pats pamiršo užuomaršas šeimininkus. Dėl nesuprantamų priežasčių Dikas ir Kingas tapo nesutaikomais priešais, negalinčiais pakęsti vienas kito šalia – todėl jų nėra nuotraukoje.
Paklaustas, ar žmona neprieštarauja tokiai gausiai šunų šeimynai sodyboje, Karolis nusijuokė: „Mano žmona pati augina net keturis katinus”. Kinologą kasdien galima pamatyti po valandą vaikštinėjantį su savo šunimis. Karolis įsitikinęs, kad tokie pasivaikščiojimai su išgelbėtais šunimis teikia jam ne tik didelį malonumą, bet ir sveikatą.
Nepasiduoda provokacijoms
Airių seteris Tipas visiškai atitinka šių metų simbolio įvaizdį – raudonas ugninis šuo. Jis džiaugsmo uraganu užgriūva iš repeticijos ar po spektaklio Kauno dramos teatre grįžtančią aktorę Godą Piktytę. Beje, Tipo šeimininkė taip pat gimusi Raudonojo ugninio šuns metais. Tad dėsninga, kad būtent ji pirmoji į savo senelių namus, kuriuose niekada nebuvo šunų, parsinešė pirmąjį šuniuką.
„Prieš penkerius metus įgyvendinau seną savo svajonę – nuvažiavau į Aleksoto turgų ir nusipirkau ugninės spalvos šuniuką, kurį pavadinau Tipu. Šuo gerokai pakeitė mano gyvenimą, suteikė jam naujų, džiugių spalvų”, – tvirtino Goda, glostydama jai ant kelių padėjusio šuns galvą.
Aktorė įsitikinusi, kad nėra blogų šunų – yra blogi jų šeimininkai. Tad nuo mažų dienų Tipas lankė šunų mokyklą. Į pamokas jį atvesdavo šeimininkė ir pati mokėsi valdyti savo augintinį. Ji iki šiol stebisi Tipo pastabumu, kuris išryškėjo per dresuotes, kai buvo mokomas ginti savo šeimininkę. „Dresuotojas pririšdavo Tipą prie medžio, o pats apsirengdavo vatinuku ir mėgindavo mane „apiplėšti”, tačiau Tipas iškart pažindavo dresuotoją ir mūsų improvizaciją apiplėšimo tema stebėdavo vizgindamas uodegą”, – pasakojo aktorė. Tačiau tai nereiškia, kad ugninis šuo ramiai stebės, kai šeimininkei ar jos turtui išties grės bėda.
Pailgino pareigų sąrašą
Ištaikiusi laisvą valandėlę, aktorė vasarą važiuoja prie Nevėžio pailsėti nuo miesto erzelio. Tipas visada noriai ją lydi šioje kelionėje, nes kiaurą dieną gali lakstyti nevaržomas pasaitėlio. Šis keturkojis vasarotojas yra taip pamėgęs šeimininkės vasarvietę, kad pro automobilio langą pažįsta ją iš tolo ir pradeda džiugiai loti.
„Prie Nevėžio Tipas dažnai apsimeta, kad negirdi mano komandos grįžti. Tuomet rikteliu garsiau ir pikčiau – to pakanka, kad šuo strimgalviais atlėktų prie manęs ir įvykdytų dar porą komandų, kurių aš nė neprašiau. Tokiu būdu jis nori įsiteikti”, – aiškino Goda.
Tipas niekaip nereaguoja nei į veikiantį televizorių, nei į muzikos garsus, sklindančius namuose. Jis suirzta tik keliais atvejais – kai vakarėlio metu šeimininkė šoka su jam nepažįstamu vyriškiu, kai pastebi kieme strykčiojantį paukštį arba tuomet, kai Godos seneliai apsikabina.
„Nesvarbu, kad Tipas pailgino mano pareigų sąrašą. Juk tuo pačiu jis sustiprino pareigos jausmą. Aš jam dėkinga ir už tai, kad akimirksniu užbraukia visas dienos nuoskaudas, džiaugsminga lavina užgriūdamas mane prie durų”, – prisipažino metų simbolio šeimininkė.
😳 8) 😉 😯 👿