Vokietijoje laimėjus rinkimus krikščionims demokratams, teko prisiminti, kad ir Lietuvoje kažkada buvo matoma ir net šalį su koalicijos partneriais valdė tokio pat pavadinimo partija, kuri pastaruoju metu beveik ištrinta iš šalies politinio žemėlapio. Krikščioniškos demokratijos idealai spindėjo ir kaimyninės Lenkijos Seimo bei prezidento rinkimų nugalėtojų programose. Apie tradicinės dešiniosios ideologijos partijos atgaivinimą, pamatinių vertybių svarbą politikoje bei artėjančių Šv.Kalėdų nuotaikas „Ekstra” kalbasi su Krikščionių demokratų partijos pirmininku, Molėtų rajono meru Valentinu Stundžiu.
– Šiandien Vakarų Europa aiškiai dešinėja, viena po kitos krinta pralaimėjusios kairiosios partijos – pradedant Vokietija, Lenkija, krikdemiškos orientacijos partijos valdo ir kai kuriose kitose Europos šalyse, – sakė Lietuvos krikščionių demokratų lyderis. – Tik po Vokietijos susivienijimo rytinėje dalyje taip pat buvo nugalėję krikščionys demokratai, bet, didėjant žmonių nusivylimui, nepasiteisinus lūkesčiams, Vokietija metėsi į socialdemokratų pusę ir G.Schroderis tvarkėsi net dvi kadencijas. Atėjus ribinei socialinei būklei visuomenė bent iš dalies nuo jo nusigręžė ir davė signalą visiems kairiesiems, kad situacija nėra gera. Vokietijos pavyzdys tam tikra prasme atspindi politines Europos tendencijas.
Lietuvoje ir aplink esančioje posovietinėje erdvėje vaizdas šiek tiek kitoks. Krikščionys demokratai kai kur turi vietų parlamentuose – dažniausiai nuo 5 iki 8 procentų. Tad galima modeliuoti tam tikrą perspektyvą, kad, tarkime, Lietuvoje po dabar egzistuojančių koalicijų iš reikalo visuomenė ims ieškoti politinių jėgų, kurios kitaip žiūri į valstybės politiką ir žmonių reikalus. Tad tam tikras lūžis įmanomas, tačiau sociologinės apklausos rodo, kad ar ne 17 proc. žmonių ketina investuoti savo balsus į kokią nors naują politinę jėgą. Brandžiose demokratijose ir pilietinėse visuomenėse tokio ryškaus blaškymosi iš kairės į dešinę ir populistų link, kokį ne pirmą kartą patiriame Lietuvoje, neturėtų būti. Normali demokratinė visuomenė apskritai neleistų įšokti į politinę rinką neaiškioms jėgoms. Mes vis dar esame kamuojami pookupacinių nuoskaudų ir sunkybių, o valdžia negeba aiškiau reaguoti į realius žmonių lūkesčius. Viliuosi, kad pas mus susiklostanti situacija bus palanki ir krikdemiškos pakraipos politikai.
– Kokios priežastys lėmė, kad veik šimtmečio tradicijas Lietuvoje turinti partija iš esmės sugriuvo: vidinės intrigos, kontroversiški, o kartais beveik pajaciški, lyderiai, jaunesniojo brolio statusas koalicijoje su konservatoriais?
– Tų veiksnių, kurie lėmė krikščionių demokratų palaikymo krizę, yra daug. Buvo metas, kai už mus balsavo 10 proc. rinkėjų, o jau po kelerių metų – vos 3 proc. Visuomenė aiškiai nepalaiko mūsų ideologinių nuostatų. Ir tam yra visa krūva priežasčių. Keletą metų vyko akivaizdi kartų kaita, atėjo naujos pajėgos, kurios moderniau žvelgia ir į partijos veikimą, ir situaciją valstybėje. Tas dviejų sparnų – tradicionalistų ir modernistų – konfliktas išvirto į keisčiausias formas, jį net vadinčiau sunkiu gimdymu. Tik dveji metai šios problemos mūsų jau nebekankina.
Kita aplinkybė – 1996-1999-ieji, partijos aukso metai, kai sudaryta koalicija su konservatoriais. Tai buvo pirmoji koalicija Lietuvoje, į kurią be tam reikalingos politinės patirties eita su labai dideliu pasitikėjimu, po kurio atsirado labai didelis įtarumas. Krikdemai iš to buvimo valdžioje nemokėjo ar nesugebėjo pasisemti sau politinės naudos. Jaunesniojo brolio apibūdinimas ir atsirado, nes partija neturėjo aiškesnės strategijos ir savarankiškumo, net paprasčiausio orumo. Kad buvo prarasti rinkėjai, prisidėjo ir jūsų minėti kai kurių mūsų lyderių neprognozuojami veiksmai.
Trečias dalykas – pačios visuomenės kaita ar jos sekuliarizacija. Ji yra visuotinė, kartais įgaunanti net grėsmingas formas. Pasirenkamas toks gyvenimas ir pasaulėvoka, kurioje nebelieka, kaip sakau, „aukštesnės instancijos”, išplaunamos pamatinės vertybės. Sekuliarėjanti visuomenė ima gręžtis nuo krikdemų, o kitas ir kur baisesnis dalykas – įkalta, kad esame kažkokia parapinė, davatkų partija. Istoriškai žiūrint, iš tiesų pirmąją programą prieš šimtmetį kūrė Bažnyčios hierarchai ir iki 1926 metų tai buvo partija prie Bažnyčios. Dabar, kaip ir minėti vokiečių krikščionys demokratai, esame moderni, lanksti, šiuolaikinė partija. Tačiau kiek pavėluota mūsų kaita paskatino dalį visuomenės investuoti į kitas dešiniąsias partijas. Esame vijimosi pozicijoje, mums iškilęs didelis iššūkis – ar visuomenė mumis patikės?
Mums dažnai metami kaltinimai, kad nuolat skaldomės, ko nors nepasidalijame, tačiau visos Lietuvos pagrindinės partijos buvo skaldytos: konservatoriai, socialdemokratai, dabar šias kančias išgyvena liberalcentristai. Tai natūralu, nes partija yra gyvas, dinamiškas darinys. Mes kartų kaitos problemą išsprendėme, tačiau labai įdomu, kaip su ja susitvarkys socialdemokratai? Savo jaunimui nedraudžiame nei šmaikštaus žodžio, nei tam tikrų provokacijų.
– Akcija, kai Nerimi buvo išplukdyti „Abonentas” ir „Agurkichas”, buvo pastebėta ir palankiai įvertinta žiniasklaidos.
– Buvo pastebėti ir prie Seimo surikiuoti seniai besmegeniai. Sakyčiau, ši akcija į viešąją erdvę įvedė ir politinio besmegenizmo sąvoką. Juk gyvename tokį laiką, kai politika netenka vertybinio turinio, vyrauja gryna pragmatika, makiavelizmas.
– Į apyvartą bandote paleisti ir dar vieną naujadarą – „politikos bernas”?
– (Juokiasi) Tai tam tikra provokacija. Šis berno įvaizdis į galvą šovė atsitiktinai, namie vartant K.Borutos knygas, prisiminus ano amžiaus 3-iojo dešimtmečio politinę situaciją, aktyvėjančius „trečiafrontininkus” ir pan. Bernas – rašytojo vaizduotės vaisius, socializmo išpažinėjas, gąsdinantis apsnūdusią visuomenę ir valdžios elitą savo ketinimais pakeisti pasaulį. Šis įvaizdis man rūpėjo dar ir kita prasme: tai, kas vyksta šiandienos politikoje, t.y. populistinių jėgų kilimas, panašu į „berno maištą” ar net „masių sukilimą”, apie kurį rašė Jose Ortega y Gassetas. Tie apibūdinimai tikslūs, nes šiandien skubama bet kuria kaina imti valdžią, veikti, net nepagalvojus, kas iš to išeis.
Vis dėlto manau, kad perspektyvą politikoje turi tie, kurie išlaiko tvirtą stuburą. Visuomenės šėlsmas iš desperacijos ar nevilties liausis, ateis ir jau ateina visiškai kita karta, kuri per įvairius pilietinės visuomenės projektus sukurs ir kitokią Lietuvą.
– Nuolat šnekama apie Kėdainių sindromą. Jūs jau trečią kadenciją renkamas meru, nepaisant parapinės partijos šešėlio. Ar būtų galima kalbėti, pavyzdžiui, apie Molėtų sindromą, kuris suteiktų naują atgimimo, atsinaujinimo postūmį surambėjusiai, supragmatėjusiai sostinės politikai?
– Toks laikotarpis mero poste leidžia geriau matyti tam tikras ryškėjančias tendencijas.
Provincija ir žmonės jau keičiasi, formuojasi aiškus poreikis dalyvauti viešojoje politikoje, dingsta buvusi apatija ir aklas pasikliovimas tais, kurie yra valdžioje. Pilietėjimo daigai viltingi, nes bent jau dalis žmonių nebenori būti politikų manipuliacijų objektas. Jie elgiasi oriai, formuluoja savo poziciją, kuri gali nulemti tam tikrą kaitą. Dar Georgas Hegelis yra išskyręs du dalykus, lemsiančius visuomenės atsinaujinimą: korporacijas ar pilietinius darinius ir šeimą. Ir tie pilietiniai dariniai, dabar provincijoje besikuriantys labai išradingai, yra geras pragiedrulių ženklas niūrokame Lietuvos politiniame horizonte.
Kitas svarbus ir nerimą keliantis dalykas – didelė visuomenės diferenciacija. „Bado dietos” palaikymas, jau kelerius metus sąmoningai vykdoma politika, yra būdas visuomenę valdyti, pelnytis laikinų taškų prieš rinkimus, numetant tai kokį indėlių kompensavimą, tai kokį pensijos pakėlimą. Sisteminio požiūrio į skurdo Lietuvą iš esmės neturime. Žmonės tai jaučia ir gana kritiškai bei išmintingai vertina. Jau atskiriama, kur yra politika, tarnaujanti žmogui, o kur – politika, siekianti naudos – dalyvauti perskirstant gėrybes.
O visuotinio sąjūdžio tikėtis, matyt, jau nebegalime, nes pirmasis Sąjūdis pačiame gražume buvo, kai turėjome okupantą. Jo nebelikus, visas judėjimas labai stipriai diferencijavosi.
– Plačiai kalbama apie ES paramą, kurios didžioji dalis nusėda sostinėje ar kituose didžiuosiuose miestuose. Ar savivaldybės pajėgios kovoti už tolygesnį finansinių srautų paskirstymą?
– Tai rimta problema mažosioms savivaldybėms, o jos sudaro savivaldybių daugumą. Prieiga prie struktūrinių fondų yra be galo sunki, tų pinigėlių keliai į savivaldybes klaidūs ir ilgi. Paprasčiausias pavyzdys: teikiant bet kokią paraišką, ypač infrastruktūrinių projektų, reikalingas atsiperkamumas ir grąža. Tas atsiperkamumas, be abejonės, mažose savivaldybėse bus kur kas lėtesnis negu kokiame pramonės centre. Tad kai neatitinki tokio esminio kriterijaus, lieka laukti eilėje ir tikėtis, kad kitu Bendrojo programavimo dokumento finansiniu laikotarpiu regioninis matmuo bus gerokai svaresnis ir skaidresnis. Toks netolygus finansų srautų skirstymas ir toliau didins socialinę Lietuvos diferenciaciją bei atskirtį tarp miestų ir provincijos.
Jau nekalbant apie tai, kad Lietuvoje savivaldos beveik nėra. Turime iš centro valdomą savivaldą – apie 90 proc. mūsų biudžeto nuleidžiama iš Seimo. Kol nebus savivaldos su aiškiais finansiniais ir ekonominiais pagrindais, tol būsime centrinės valdžios, kuriančios sąlygas baisiai neteisybei ir diferenciacijai, įkaitais.
– Radau vieną jūsų pasakymą: „Elitas turi sugebėti nusilenkti žmogui, nejausti savo buvimo virš žmonių”. Ar tikite, kad tai pasiekiama?
– (Juokiasi) Ar tikrai labai utopiškai atrodo? Manau, kad tai įmanomi dalykai. Tik negalima vieno dalyko daryti – neturint ir neišpažįstant vertybių, kalbėti, kad dūstame be vertybių. Jų išsiugdymas jau yra šeimos ir švietimo problema.
Tačiau tik turint vertybiškai pagrįstą politiką, galima pradėti kalbėti ir apie elitą, kuris gebėtų, sakysiu drastiškiau, ir plauti kojas žmogui. Mūsų politikai to negeba daryti, į žodžio „elitas” turinį sudedamos ne tos prasmės. Jei Lietuva nesugebės užsiauginti tikro elito, žmonės paprasčiausiai išsivaikščios ir patirsime rimtų demografinių bei socialinių problemų. Tai labiausiai ir kelia nerimą.
– Ne pirmą dieną kalbama apie vertybines krizes. Ar nereikėtų Lietuvai šalia finansinės paramos gauti ir dvasinės pagalbos? Ir kas ją galėtų suteikti?
– Panašūs klausimai visais laikais kyla krizinėse situacijose. Toks pat amžinas ir neišvengiamas yra kartų konfliktas. Toks pat yra vertybių kaitos ir žmonių santykio su jomis klausimas. Kiekvienas amžius ateina su savo pasaulėvoka, vertybių prioritetais. Ko gero, po kiekvienos tuštumos, pasiekto dugno pradedame kilti, atsitiesti. Viliuosi, kad tam bus sutelktos pastangos. Bažnyčios, kurios paskirtis mokyti ir skelbti. Šeimos, švietimo plačiąja prasme. Visuomeninių darinių, per kuriuos ateinama ir į tą pačią politiką, viešąjį gyvenimą. Tai gali skambėti utopiškai, bet žmogus turi tiesiog pradėti švariai, sąžiningai, padoriai gyventi. Pradžia čia yra – žmogaus, kuris yra visa ko pamatas, vidinis apsisprendimas, laikysena. Nuo to priklausys, kaip atrodys visas valstybės rūmas.
Neseniai skaičiau tokį tekstą iš Brazilijos: „Kalėdos yra ir tada, kai pasiryžti gyventi sąžiningai. Kalėdos yra ir tada, kai žmogus pasižiūri į kitą žmogų širdies akimis”. Tai paprasti, bet esminiai dalykai. Kalėdų metu linkime vieni kitiems taikos. Taika nėra vien tik ta būsena, kai nėra karo. Taika yra gebėjimas sugyventi su tais, kurie šalia tavęs. Į tai turėtų būti orientuota ir politika.
Rimantas Varnauskas
„Ekstra”