Miegas taupo energiją, o sapnai suteikia informacijos

Kas yra miegas? Anksčiau buvo tikima, kad miego metu siela palieka kūną ir keliauja per pasaulį. Jei staiga pažadintume miegantį žmogų, jo siela gali nespėti sugrįžti į kūną, pasiklystų kažkur toli ir žmogus numirtų. Nors dabar pasaulyje dygsta miego laboratorijos, somnologijai (miego tyrimui) skirti trys moksliniai žurnalai, tačiau apie šį reiškinį žmonija žino ne ką daugiau nei prieš tūkstantį metų.

Skirtingi poreikiai

Miega visi gyvi padarai: vabzdžiai, reptilijos, paukščiai, žinduoliai… Voverės miega po 15 valandų per parą, dramblys – 4 valandas, žmogus miega vidutiniškai 7 valandas. Iki 75-erių metų žmogus pramiega ne mažiau kaip 20 metų – tai beveik trečdalis gyvenimo. Tačiau ne visi gyvūnai miega kaip meška, neprabusdami per žiemą. Čiurliai, pavyzdžiui, miega skrisdami, jūrų kotikų miega tik pusė smegenų, gyvatės miega atmerktomis akimis, gandrai ir flamingai stati – ant vienos kojos.

Sukurta galybė miego teorijų ir hipotezių. Kaip naktis keičia dieną, taip ir aktyvumą turi pakeisti ramybė. Gyvieji padarai evoliucijos metu pasirinko vieną iš dviejų pasaulių – šviesos ir tamsos. Taip mano miego tyrinėtojas amerikietis Tomas Veras. Šviesa ir tamsa skirtingai veikia medžiagų apykaitos chemines reakcijas.

Net tokie primityvūs padarai, kaip virtuviniai tarakonai, miega nuleidę galvas ir atpalaidavę „antenas”. Dėl hiperaktyvios veiklos jie rizikuoja nugaišti pirma laiko arba būti pritrėkšti šlepete. Miegas taupo energiją, tad kuo mažesnis gyvūnas, tuo ilgiau jis miega.

Budrumo periodu smegenų ląstelės naudoja daug cukraus – glikogeno. Kadangi neuronai vienu metu perdirbti informaciją ir kaupti glikogeną negali, miego metu smegenys daro informacinę pertraukėlę ir pildo cukraus aruodus.

Nustatyta, kad nakties poilsio metu kai kurios žmogaus vidaus liaukos, pavyzdžiui, hipofizis arba antinksčiai, ypač aktyvūs. Kol organizmas miega, imuninės sistemos „kariuomenėje” paskelbiama kovinė parengtis. Žiurkės, kurioms savaitę nedavė miegoti, mirė ne nuo pervargimo ar bado, bet dėl imuninės sistemos sutrikimų.

Padėjo elektra

Kai buvo išrasta elektra, žmogaus sąmonėje gyvavusiai natūraliai dienos ir nakties kaitai atėjo galas. Tačiau vis dėlto, būtent elektra, kurios šviesa trukdo miegoti, pirmoji leido suprasti šio fenomeno mechanizmą.

Praėjusio amžiaus pradžioje psichiatrui Hansui Bergeriui pavyko išmatuoti smegenų siunčiamus elektrinius impulsus. Encefalograma išryškino miego stadijas: suaugęs žmogus per naktį tris keturis kartus patenka į vadinamojo greito miego būseną, kai akys ima judėti po užmerktais vokais. Spėjama, kad tuo metu vyksta miego „kino filmo” peržiūra. Likęs nakties laikas – tai lėtasis arba gilus miegas. Gilaus miego metu smegenys rūšiuoja dieną gautą informaciją. Vėliau jos aktyvuojamos, kad užtvirtintų gautus duomenis, ir vėl užminga giliu miegu, kol užbaigia procesą.

Sapne mes patenkame į kitą pasaulį, kur veikia kiti dėsniai, kur neegzistuoja nei laikas, nei erdvė. Ilgai sapnuojami vaizdiniai iš tikrųjų trunka sekundes.

Žinomas atvejis, kai dramaturgas atėjo į savo spektaklio premjerą ir pavargęs užsnūdo. Sapne jis peržiūrėjo visą pjesę nuo pradžios iki galo ir net girdėjo žiūrovų ovacijas. Kai jo sapne pagaliau nusileido uždanga, dramaturgas nubudo ir nustebęs išgirdo, kad scenoje skamba tik pirmosios replikos.

Kiek reikia miego?

Daugeliui žmonių nuolat trūksta miego. O kitiems visiškai užtenka ir pusės nakties laiko. Sako, Napoleonui užtekdavo pamiegoti penkias valandas per parą, o Albertas Einšteinas garsėjo kaip didelis miegalius. Paprastai sveikam suaugusiam žmogui reikia 7-8 valandų miego. Jei žmogus būdrauja ilgiau nei parą, jo elgesys tampa lyg išgėrusio didelį kiekį alkoholio.

Kiek laiko galima ištverti nemiegojus? Nemigos rekordas priklauso amerikiečiui Robertui Makdonaldui – 453 valandos. Jis nemiegojo beveik 19 parų.

Aprašytas vengrų kareivio Pauliaus Kerno atvejis, kai jis Pirmojo pasaulinio karo metu buvo sužeistas į kaktą. P.Kerną išgydė, bet karys liovėsi miegoti. Išbandę įvairius gydymo metodus, gydytojai padarė išvadą, kad paciento dienos suskaičiuotos. Bet įvyko kitaip. Paulius dirbo ir daugelį metų jautėsi visai gerai, bet visiškai nenorėjo miego.

1959 m. įžymus Amerikos šoumenas P.Tripas ryžosi pavojingam eksperimentui. Išbuvęs be miego penkias paras, P.Tripas žvilgtelėjo į savo kostiumą ir pamatė ant jo gyvačių raizgalynę. Pažvelgė į stalą, ir iš stalčiaus pliūptelėjo liepsna. Šoumenas suprato, kad laikas baigti eksperimentą. Po bemiegio maratono P.Tripas miegojo 23 valandas. Nors jo sveikata normalizavosi, kelis mėnesius vyrą kamavo depresija.

Kartais spaudoje šmėkšteli pranešimų apie niekad nemiegančius fenomenus, tačiau moksliniai tyrimai parodė, kad jie vis dėlto miega, greičiau merdėja nepastebint aplinkiniams. Tik encefalograma parodo, kad tokių žmonių smegenų centrai laikinai atsijungia. Taip atsipalaiduoja jogai ir Tibeto vienuoliai.

Pranašingi sapnai

Ar jums nepasitaikė patekti į tokią situaciją, kai reikia priimti svarbų sprendimą, o protas verda nuo įvairiausių minčių. Ir štai jūs gulate miegoti, o rytą atsikėlę jau žinote sprendimą. Miego metu protas išnagrinėja įvairius įvykių scenarijus ir pasiūlo optimaliausią sprendimą. Lygiai taip pat pasąmonė praneša sapne apie artėjančią ligą, kuri jau prasidėjo, bet jos simptomai dar nepastebimi.

Pavyzdžiui, jei jūs sapnuojate, kad vaikštote basi po sniegą, vadinasi – sutriko kraujo apytaka. Jei nešate ant nugaros sunkų nešulį – gresia problemos dėl stuburo. Jei jus muša per galvą – susirgsite gripu. Kas nors smogia į krūtinę – pasitikrinkite širdį. Pataikė į pilvą – galimi virškinimo sutrikimai.

Sapnas pagal skonį

Pasirodo, galima užsakinėti sapnus, kaip išsinuomoti vaizdo kasetę. Praėjusio šimtmečio pabaigoje norvegų mokslininkas Voldas darė tokius bandymus: jis surišdavo pėdą virvele, kad ji būtų įtempta lyg einat pirštų galiukais. Miegantysis sapnuodavo, kad jis bėga, lipa laiptais arba važiuoja dviračiu. Pridėjus prie pėdų karštą pūslę, žmogus sapnuodavo, kad sprunka nuo besiveržiančio vulkano. Išvakarėse paskaičius istorinį romaną ar pažiūrėjus filmą, galima susapnuoti Vaterlo mūšį ir net jam vadovauti.

Palengvinti dialogą su pasąmone apsiėmė japonai. Elektroninį vertėją iš šunų kalbos sukūrusi firma „Takara Co.” jau išbandė sapnų moduliatorių. Sapno užsakovas padiktuoja protingam prietaisui temą, numato galimą įvykių scenarijų, remdamasis suprogramuotais sapnų šablonais. Žmogui užmigus, prietaisas ima skleisti kvapus, kartoja asociacijas žadinančius žodžius bei leidžia atitinkamą garsinį foną. Bandymuose dalyvavę žmonės pasakojo, kad suprogramuotų sapnų temos dažniausiai sutapdavo su matytų sapnų siužetais. Firmos specialistai ieško būdų kontroliuoti sapno baigtį. Kam tai reikalinga? Kad ir sportinėms treniruotėms sapnuose!

Sportuoja miegodami

Psichofiziologas Stefenas Labergas iš Kalifornijos universiteto mano, kad kiekvienas dešimtas žmogus sapnuoja sąmoningus sapnus. Kitaip tariant, žmogus suvokia, kad jis miega ir mato sapną. Buvo sutarta, kad eksperimento dalyvis duos signalą, kai tik pajus, jog pradeda sapnuoti. Tam reikėjo neatsimerkiant pajudinti akis. Šiuos judesius registravo prietaisai, o smegenų ir raumenų biosrovės rodė, kad žmogus tuo metu stipriai miegojo. Jei žmogus gali sąmoningai mąstyti miego metu, kodėl jis negali užsiimti kuo nors naudingu, klausė mokslininkas.

Daugelis sportininkų sugeba pagerinti veiksmų atlikimo techniką atlikdami judesius mintimis. Smegenų ląstelės dirba taip pat, tačiau nesiunčia signalų į raumenis. Krepšininkas Danielis Bukačas pasinaudojo šiuo metodu ir sapne šlifavo baudų metimo techniką. Neseniai sportininkas įsitikino, kad net sapne jis negali atlikti kai kurių judesių, kai pabandė padaryti šuolį ir nukrito ant nugaros. „Net sapnuodamas aš pajutau, kad man labai skauda”, – sakė D.Bukačas.

Lunatikai tobulėja

Iš kur jūs žinote, kad dabar nemiegate? Ak, jūs skaitote laikraštį, girdite garsus ir galite įgnybti sau į ranką? Bet sapne žmonės ir ne tokių dalykų padaro!

…Kaip įprasta, Anatolijus vakare atsigulė į lovą ir užmigo. Kai jis nubudo, pastebėjo atsidūręs nepažįstamo miesto gatvėje. Jis priėjo mokyklą ir iš jos pavadinimo suprato, jog atsidūrė kitame mieste. Vėliau paaiškėjo, jog jo „miegas” truko dvi paras.

Buvo aprašytas atvejis, kai miegodama vaikščiojo vieno bendrabučio valytoja. Studentai patirdavo siaubą, kai naktį atsidarydavo kambario durys ir mėnulio šviesoje pasirodydavo išsidraikiusiais plaukais senutė, vilkinti naktinius marškinius. Kartą ji užėjo į vyrų tualetą ir nubudo. Moteris pati patyrė tikrą šoką ir vidury nakties savo šūksniais prikėlė pusę bendrabučio.

23-ejų anglas Ričardas Grifitas serga nauja lunatizmo forma, sukelta mobiliųjų telefonų paplitimo. Vyriškio draugai jau nesistebi, kai naktį gauna nuo Ričardo keistą žinutę, aiškiai parašytą sapne. Kartą jis parašė draugui, kad jį kažkas persekioja, ir prašė pagalbos. Sujaudintas draugas perskambino Ričardui ir po ilgos pauzės išgirdo užsimiegojusio draugo balsą. Jis patvirtino, kad prieš tai sapnavo baisų sapną, bet neprisiminė, kad būtų siuntęs kam žinutę. Kitą kartą, matyt, paveiktas išvakarėse žiūrėto filmo „Džiunglių knyga”, atsiuntė tokią žinutę: „Balu, ar nematei Bagiros”?

Lunatizmu ar somnambulizmu sergantys asmenys turi rimtai gydytis. Vienas dalykas – sutvarkyti naktį kambarius ar numegzti šalikėlį, o kitas – išskristi per langą ar pasivaikščioti stogo atbraila. Visi mes esame sapnavę, kad skraidome, bet nė vienam dėl to neišaugo sparnai.

Nuo seno buvo ieškoma būdų padėti lunatikui. Prie lovos statydavo dubenį su šaltu vandeniu ar klodavo šlapią kilimėlį, kad, pajutęs šaltį, lunatikas atsibustų. Kartais žmogus būdavo užrakinamas kambaryje, ant jo langų įrengdavo grotas. Svarbiausia, kad, pastebėjus lunatiką pavojingoje situacijoje, negalima jo žadinti. Miegodamas jis nejaučia baimės, tačiau staiga nubudęs, tampa normaliu žmogumi ir išsigąsta.

Mirtinas miegas

Afrikoje siaučia miegligė. 1906 metais Ugandoje dėl jos išmirė keturi iš šešių milijonų žmonių. Dabartiniais laikais vien tik Sudane ja yra užsikrėtę 20 proc. visų gyventojų.

Liga prasideda nuo musės cėcė įkandimo. Šis vabzdys platina vienaląstes tripanosomas, kurios patenka į žmogaus kraują ir, maitindamosi juo, sekina imuninę sistemą. Šie mikroorganizmai nuolat keičia pavidalą, versdami imuninę sistemą gaminti milijardus antikūnių. Praeina mėnesiai ar net metai, kol tripanosomos pralaužia paskutinį organizmo bastioną, saugantį smegenis. Tuomet žmogaus sąmonė aptemsta, jis giliai užminga ir miršta. Ligonį gali išgelbėti tik preparatai, naikinantys tripanosomas.

Letargo miegas

Nuo neatmenamų laikų žmonės bijo užmigti letargo miegu, kad jų nepalaidotų gyvų. Medicinoje tokios diagnozės nėra, tačiau kiekvienas žino, ką tai reiškia. Tai būsena, kai žmogaus gyvybinės funkcijos yra sustojusios, bet smegenys veikia, lyg jis miegotų.

Įžymusis italų poetas Frančeskas Petrarka, gyvenęs XIV a., būdamas 40-ies sunkiai susirgo. Kartą jis neteko sąmonės, jį palaikė mirusiu ir ruošėsi palaidoti. Laimė, to meto įstatymai draudė mirusiuosius laidoti anksčiau, nei praeis para po mirties. Petrarka nubudo, kai jo karstas stovėjo ant duobės krašto. Po to jis pragyveno dar 30 metų.

Gerai žinoma, kad rusų rašytojas Nikolajus Gogolis bijojo būti palaidotas gyvas. Po mylimos moters mirties rašytojas susirgo ir jau neatsigavo. Jį palaidojo vienuolyno kapinėse. Kai 1931 m. bolševikai nusprendė kapines panaikinti ir ekshumavo N.Gogolio kūną, šis gulėjo ant šono, o karsto vidaus apmušalai buvo sudraskyti.

Letargo miego priežastys ir gydymas medicinai tebėra neišspręsta problema. Taip pat negalima nustatyti, kada žmogus atsibus. Letargo būsena gali tęstis nuo kelių valandų iki dešimčių metų. Miegančiojo organizme senėjimo procesas labai sulėtėjęs ir net 20 metų kūnas nesikeičia. Tačiau nubudus, jau po 2-3 metų biologinis amžius sugrįžta ir žmogus per trumpą laiką tampa seniu.

Paties ilgiausio letargo miego atvejis užregistruotas Gineso rekordų knygoje. 1954 m. Mogilovo kaimo gyventoja Nadežda Lebedina po ginčo su vyru užmigo ir atsibudo tik 1974 m. Gydytojai nustatė, kad ji visiškai sveika.

1976 m. vieno Serbijos miestelio lavoninėje sargą ištiko širdies smūgis, kai vienas numirėlis staiga atsisėdo ir paprašė užrūkyti.

Praėjusio šimtmečio septintojo dešimtmečio pabaigoje Anglijoje buvo sukurtas aparatas, sugebantis fiksuoti silpniausius širdies elektrinius impulsus. Per pirmąjį bandymą lavoninėje tarp mirusiųjų buvo aptikta dar gyva mergina.

Tariamos mirties baimė paskatino žmones išradinėti neįprastus prietaisus. Dar 1880 m. Hamburge buvo siūloma į karstą dėti „gelbėjimo įrangą”: veido srityje tvirtinamą vamzdelį, kad atsigavęs žmogus galėtų kvėpuoti. Prie rankų ir kojų buvo rišamos virvelės, sujungtos su varpeliu. Tereikėjo „numirėliui” pasijudinti, kad signalą išgirstų kapinių sargas ir nedelsiant atkastų kapą. Mūsų laikais į karstus tam tikslui įdeda mobilųjį telefoną.

Žygimantas Pauliukevičius