Gruodžio 15 d., ketvirtadienį, 18 val. Kauno įvairių tautų kultūrų centre (Šv. Gertrūdos g. 58, Kaunas) bus atidaroma jaunų dailininkų Dariaus Rakausko, Aurelijos Pranckevičiūtės-Draugelės, Gvido Latako ir Mindaugo Pridotko paroda „Nekalendoriniai šventieji”. Paroda bus eksponuojama iki 2006 m. sausio 15 d.
Parodos autoriai yra Kauno dailės instituto auklėtiniai: Darius Rakauskas ir Mindaugas Pridotkas – instituto magistrai, Aurelija Pranckevičiūtė-Draugelė ir Gvidas Latakas – magistrantai. Darius Rakauskas šiuo metu dirba Kauno dailės instituto tapybos studijoje. 2005 m. vasarą Kauno įvairių tautų kultūrų centre buvo eksponuojama jo tapybos darbų paroda „Iniciacijos”. Gvidas Latakas ir Mindaugas Pridotkas yra M. Dobužinskio rusų kultūros ir estetinio lavinimo centro dailės mokytojai.
Parodos darbai yra visiškai nauji, eksponuojami pirmą kartą ir neatsitiktinai visų artėjančių švenčių metu.
Autorių mintys apie parodą:
Mano pasakojimai apie žmones gyvenančius tarp mūsų. Jie savo dvasia atlieka didelius darbus, bet taip jau yra kad ne visus vertuosius istorija pamini… Kaip toj dainoj kur: „Ant jūreivio, kapo gėlės nežydės…” Bet tai visiškai nereiškia, kad šių šventųjų mielaširdingumas ir atjauta buvo menkesni negu visiems žinomų patronų. Gal jie po to suklupo? Neatsilaikė? Pražuvo? O gal kaip tik taip jie pasitraukė nuo žmogiškos šlovės ir pasaulio tuštybės? Niekas nežino. Svarbiausiai, kad kažkuriais tai laikais jie darė ir daro šventųjų darbus…. Kiek kam skirta. Pagal savo pajėgas… (Darius Rakauskas)
Kurdama darbą, vadovavausi postmodernistine nuostata : A’tout faire (pranc. viskas galima).Ironija ir sarkazmas leido man priešpastatyti žiūrovui šiandieninę kultūrinę situaciją, kai žmogui suteikiamos visos teises, savikūra, nesiskaitant su normomis, vertybėmis ar tikėjimu. Kiekvienas esame pats sau Tiesa. Kiekvienas modeliuojame save siekdami atrasti bendravimo su Dievu pakaitalą& ar galų gale save suDievindami. (Aurelija Pranckevičiūtė-Draugelė)
Šventieji tai žmonės, kurių atjauta eina per istoriją šimtą, du šimtus, tūkstantį metų…Žmonės randa juose atjautą, atspirtį sunkią valandą. Aš žinau, kad šventasis iš drobės dar gali kalbėti. Dar noriu kalbėti apie pasklidusią Kristaus dvasią žmonėse, kurie štai buvo tarp mūsų, gyveno, kalbėjo, valgė ir gėrė…Išėjo Anapilin…Visi geriausi žmonės anapus. Bet kažkiek dar ir liko šiapus žemių saujos. Šiuos paveikslus apie atjautos žmones vadinu šventųjų kulto restauracija. (Gvidas Latakas)
Nėra nieko švento. Tai tik susitarimo reikalas… Noras idealizuoti, statyti nematomus bokštus… Netgi ne noras, o būtinybė… Tai kuo mes tikime tampa tikra… Tikras šventasis… O kad tokie nepasimirštų, praverčia kalendoriai… Bet kur dėti į juos nebetelpantį šventumo ir šventųjų perteklių? Pamiršti? Nieko nėra amžino.(Mindaugas Pridotkas)