Poilsis kaime ne visuomet žada tylą

Lietuvos kaimo turizmo sodybos įtrauktos į tarptautinį katalogą, tačiau išsaugoti tradicijas būtų labai naudinga

Europinė erdvė masina visų sričių verslininkus, tačiau ką padaryti, kad užsieniečiai dažniau rinktųsi Lietuvos, o ne Ispanijos ir Prancūzijos kaimo turizmo sodybas? Tarptautinėje konferencijoje apie mūsų šalies kaimo turizmo integraciją į ES turizmo rinką”, vykusioje verslo ir poilsio komplekse „Karpynė”, atsisveikinta su įsivaizdavimu, kad šis turizmas visoje Europoje gali būti labai panašus, ir nutarta lošti originalumo bei savitumo kortomis.

Lietuvis šienauti nesimokys

„Gal Vokietijoje atvažiuojantieji į kaimą padirbėti ūkio darbų ir pasirengę už tai mokėti pinigus. Lietuviai dar viską moka, todėl jiems rūpi poilsis. Išsikovojome, kad kaimo sodybos nebūtų apribotos 6 kambariais, dabar jų galima turėti iki 20, tačiau ar nesupanašėsime su viešbučiais? Esame bene vienintelė išimtis Europoje – mūsų įstatymai neįpareigoja kaimo turizmo sodybų šeimininkų ūkininkauti, tai kitur yra būtina sąlyga agroturizmo sodybai”, – sako Lietuvos kaimo turizmo asociacijos prezidentė Regina Sirusienė.

Ji mano, kad sodybų šeimininkai patys panorės ūkininkauti, nes asociacijai pavyko iškovoti leidimą maitinti svečius. „Dabar jau galima ne tik pamaitinti, bet ir prekiauti ūkyje iškepta duona, bandelėmis, gira, kisieliumi. Kaimo turizmo sodybos pirmosios gaus leidimą gaminti naminukę”, – patikina asociacijos prezidentė.

Kaimo turizmo sodybų svečių poreikių tyrimo duomenys rodo, kad net 81 proc. jų pageidauja būti maitinami ne iš parduotuvės pirktais maisto produktais. Būtų galima panaudoti savame ūkyje išaugintas daržoves, pagamintus pieno produktus, tik gyvulius tektų skersti reikalavimus atitinkančiose skerdyklose.

Negalima vilioti visų iškart

Kaimo turizmas Lietuvoje populiarėja, tačiau viena pagrindinių vilčių, jog tai bus ramus šeimų, norinčių pasigėrėti gamta, poilsis, nepasiteisino. Beveik pusė kaimo turizmo sodybas aplankiusių asmenų neslepia, kad jų tikslas buvo „švęsti”.

Ekonominė nauda skatina didinti nuomojamų kambarių sodybose skaičių, bet tuomet apie galimybę atsiriboti nuo išorinio pasaulio telieka pasvajoti – kiemuose ir žaidimų aikštelėse tampa ankšta.

„Kurdami kaimo turizmo asociaciją 1997-aisiais tikėjomės kitko, tačiau dabar tik nedidelė grupė žmonių renkasi poilsį kaime ieškodami ramybės. 42 proc. nori ilsėtis griausmingai švęsdami, o 23 proc. klientų sudaro verslo renginių dalyviai. Tai, kad tokie renginiai iš miesto persikelia į kaimą, yra gerai. Tik 3 proc., dažniausiai užsieniečiai, atvyksta į kaimo sodybas artimesnei pažinčiai su gamta”, – sako R.Sirusienė.

Todėl artimiausias uždavinys – nutarti, kas su kokiais svečiais dirba, nes neįmanoma suderinti verslo renginio, didelės šventės ir atvykstančiųjų ieškoti tylos interesų. Viliojant visus, galima visus ir prarasti, juk klesti ta kaimo turizmo sodyba, į kurią žmonės nori sugrįžti.

Žvaigždutės ir gandrai

Per dvejus metus Lietuvos kaimo sodybų šeimininkai pateikė 118 paraiškų Europos fondams – kaimo turizmo ir amatų skatinimui prašyta 104 milijonų litų, o gauti 72 milijonai.

Jeigu viešbučiai visame pasaulyje žymimi žvaigždutėmis, tai kaimo sodybų kategorijas šalys ženklina savaip. Lietuvoje žymima gandriukais, Latvijoje – drugeliais, Baltarusijoje – gaideliais, Didžiojoje Britanijoje – deimantais, Ispanijoje – alyvuogėmis.

Aukščiausią vertinimą (4 gandriukus) turi tik 14 proc. sodybų, o 80 proc. Lietuvos kaimo turizmo sodybų vertinamos 2 ar 3 gandrais. Daugiausiai sodybų yra Aukštaitijoje, Žemaitijoje ir Dzūkijoje, o Suvalkijoje tik apie 4 proc. Beveik 2,5 tūkstančio numerių gali priimti 10 473 poilsiautojus. Įstojus į ES, užsieniečių srautas padidėjo nuo 2 iki 13 proc.

„Mes išleidome bendrą Latvijos, Lietuvos ir Estijos kaimo turizmo sodybų katalogą, sudarėme per tris valstybes einančių maršrutų dviračiais ir automobiliais žemėlapį, kuriame bendrą vietų rezervacijos internetu sistemą. Tokios mažos šalys kaip mūsų į Europos rinką turi eiti drauge, taip mes sudominsime daugiau užsieniečių. Latvijos kaimo turizmo sodybose net 54 proc. svečių – vokiečiai, o latvių – 42 proc. Žmonės nori, kad aplinka būtų kuo artimesnė kaimui, o sodybos nepanašėtų į viešbučius”, – sako Latvijos kaimo turizmo asociacijos prezidentė Asnatė Žiemelė.

Latvių išleistame kataloge – 349 latvių, 110 estų ir 78 lietuvių sodybos. Lietuvoje kaimo turizmo sodybos dar nedažnai pasižymi originaliu išplanavimu bei pastatais. Jiems ypač trūksta sąsajų su etninėmis tradicijomis, tokie pat rąstiniai namai galėtų stovėti ir Austrijoje. Prancūzijos ir Nyderlandų kaimo turizmo sodybos nepasižymi miestą primenančiomis vejomis. Lietuvoje dobiliukų pieva taip pat sodyboms tiktų labiau.

Kluone – teniso kortas

„Senosios kaimo sodybos buvo idealiai prisitaikiusios prie kraštovaizdžio ir klimatinių sąlygų. Tai laiko patikrinti praktiški sprendimai, kuriais vertėtų pasidomėti kuriant savo sodybas. Įdomiau, jei sodyboje būtų ne tik namas, bet ir tvartas, daržinė, klėtis. Visai nebūtina jas naudoti pagal paskirtį, tų pastatų viduje gali būti įrengti kambariai svečiams”, – sako architektas Albertas Lamauskas.

Originaliai – teniso kortui panaudotas klojimas Ignalinos rajono sodyboje „Šeimyniškės”. „Mūsų svečiai gyvena tvarte”, – juokiasi Saulius Sakalas, sodybos Marcinkonių kaime savininkas. Paskui nuramina: tvarto vietoje – naujas pastatas, kuriame tėra septynios lovos.

„Keturis kampus sodyboje laiko žmona Rūta, kurios senelio namuose ir įsikūrėme. Man tenka tik veranda, nes turiu kitą verslą – senų sodybų restauravimą”, – sako jaunas vyras.

Lina ir Egidijus Černiauskai Varėnos rajono Kapiniškių kaime sodybą nusipirko prieš šešerius metus. Nacionaliniame parke dirbanti moteris sako, kad gerų norų turint niekas nesunku, blogiausia – kai žmonės atvažiuoja tiesiog pagerti. „Kambariuose nėra televizorių, žmonės iš pradžių nustemba, ką veiksią, tačiau jau po pusdienio sako suprantantys, jog puikiausiai apsieis. Žinoma, jei būna svarbios varžybos, televizorių savo svečiams atvežame”, – šypsosi Lina Černiauskienė.

Geriausia lietuviška kaimo sodyba pripažinta Mikytuose esanti „Mockynė”, kurios savininkai Aušra ir Robertas Krisiukėnai tik prieš pusmetį tapo asociacijos nariais. „Dviejų šimtų metų senumo name gyveno keturios mūsų šeimos kartos, mes atstatėme, kaip buvo, net stogą įrengėme iš skiedrų, tik viduje – modernu”, – sako Aušra.

Daiva Valevičienė