Lietuvoje ąžuolai nuo seno laikyti šventais medžiais. Todėl žmonės sunerimę, kad pastaraisiais metais jie pradėjo masiškai džiūti. Deja, tikslios priežasties, kodėl džiūsta ąžuolai, kol kas negali įvardyti ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių mokslininkai. Nekelia abejonių tik tai, kad ši bėda – nepalankių gamtos sąlygų išdava.
Ąžuolynų masinio džiūvimo bangos jau ne kartą buvo apėmusios Vakarų Europą. Pirmoji tokia banga užfiksuota 1911 metais. Ji prasiautė per Vakarų Vokietiją, Jugoslaviją, Angliją ir pasiekė Jungtines Amerikos Valstijas. Prieš prasidedant šiai bangai, Vokietijoje labai išplito lapus graužiantys kenkėjai ir ąžuolų lapų miltligę sukeliantis grybas. Dėl šių priežasčių ąžuolynai ėmė masiškai džiūti ir Prancūzijoje bei Anglijoje, kaip teigė šių šalių mokslininkai. Tačiau pagrindiniu Jugoslavijos ąžuolynų žūties kaltininku buvo pripažintas tik paprastas kelmutis.
Antroji ąžuolynų masinio džiūvimo banga Vakarų Europoje ir Amerikoje siautėjo 1943-1946 metais. Vardydami priežastis, mokslininkai nurodė gyvulių ganymą, neteisingai karo metu atliktus miškų ūkio darbus, pomiškio naikinimą, taip pat neigiamą neporinio verpiko, lapų miltligės, kelmučio ir liemenų kenkėjų įtaką. Šis ąžuolų džiūties laikotarpis, kaip ir ankstesni, sutapo su sausringais metais.
Trečioji banga daugelį valstybių – Jugoslaviją, Lenkiją, Vokietiją, Rumuniją, Čekoslovakiją, Prancūziją, Angliją, Jungtines Amerikos Valstijas, Japoniją ir kt. – buvo apėmusi 1960-1970 metais. Tuo laikotarpiu beveik visose šalyse buvo plačiai tiriamos ąžuolų džiūties priežastys. Prieita prie išvados, kad vienos pagrindinių – abiotiniai veiksniai (gruntinio vandens lygis, sausros, šalčiai, ankstyvosios rudens bei vėlyvosios pavasario šalnos), lapus graužiantys bei liemenų kenkėjai, ąžuolų lapų miltligė ir paprastasis kelmutis.
Lietuvoje ąžuolams labai pakenkė 2002 m. sausra, ąžuolinio lapsukio pažeidimai bei miltligė 2003 ir 2004 m., ankstyvos šalnos 2003 m. rudenį ir vėlyva šalna 2004 m. pavasarį. Jeigu ąžuolų džiūtį būtų lėmę tik šie veiksniai, pasak specialistų, nereikėtų labai nerimauti dėl išlikusių sveikų ir nedaug pažeistų medžių bei medynų ateities. Tie veiksniai dažniausiai pasireiškia tam tikrais periodiniais ciklais ir tikėtina, kad jie kitais ar dar kitais metais visi kartu nepasikartos. Tačiau, Miško sanitarinės apsaugos tarnybos preliminarių tyrimų duomenimis, beveik visų nudžiūvusių ir dar tik labai silpnai pažeistų ąžuolų medienoje akivaizdžiai matyti Ceratocystis genties grybams būdingi dauginimosi organai. Tai pirmą kartą pastebėta Lietuvos ąžuoluose, todėl būtini išsamesni mikologiniai ir fitopatologiniai tyrimai. Tačiau juos galima atlikti ne anksčiau kaip kitąmet augalų vegetacijos periodu. Tik tyrimai galėtų patvirtinti prielaidą, kad pagrindinis veiksnys, sukėlęs mūsų ąžuolynų džiūtį, yra Ceratocystis genties grybai. Jeigu tokie įtarimai pasitvirtintų, kuo greičiau reikėtų šalinti iš miško ne tik visiškai džiūstančius, bet ir mažiau ligos pažeistus medžius, atidžiau rinkti ir deginti visas kirtimo atliekas ir izoliuoti nukirstų medžių kelmus. Jau dabar būtina sustiprinti ąžuolo gilių bei sodmenų sanitarinę kontrolę. Iki augalų vegetacijos periodo pradžios reikia apsirūpinti reikiamomis augalų apsaugos priemonėmis, kurias būtų galima nedelsiant panaudoti pasirodžius pirmiesiems lapų pakenkimo bei pažeidimo požymiams.
Šiuo metu Lietuvos miško sanitarinės apsaugos tarnyba kartu su mokslo institucijų atstovais rengia preliminarias ąžuolynų apsaugos nuo ligų bei kenkėjų rekomendacijas. Jos pasirodys nelaukiant galutinių tyrimų rezultatų, nes norint išvengti dar skaudesnių ąžuolynų džiūties padarinių mokslinius tyrimus, skirtus ąžuolų apsaugos klausimams spręsti, teks vykdyti ne vienus ir ne dvejus metus.