Ilgametis Klaipėdos dramos teatro direktorius, aktorius, teatrologas Balys Juškevičius švenčia savo 85-metį. Uostamiesčio teatralai šįvakar 18 val. jubiliatui dedikuos komediją „Trys mylimos”, o pats teatro veteranas žada staigmeną žiūrovams – per spektaklio pertrauką jis dovanos savo knygą „Teatro šviesose ir šešėliuose” su autografu.
Prieš dvylika metų uostamiesčio scenoje gimusi Žemaitės komedija „Trys mylimos” – jūsų numylėtas spektaklis. Kodėl?
Kur aš dar galiu paminėti savo gimtadienį, jei ne teatre, – šypteli sukaktuvininkas, – bet man būtinai reikia lietuviško spektaklio.
Klaipėdos dramos teatrą po karo atidarėme su lietuvišku veikalu „Eglė – žalčių karalienė”. Vėliau ne kartą sugrįžome prie tautosakinių ar autorinių kūrinių, kuriuose atsispindėjo Lietuvos gyvenimas. Su mūsų teatru bendradarbiavo labai lietuviškas, atviras ir nuoširdus dramaturgas Kazys Saja. Po Sajos buvo visiškai kitokios stilistikos ir tematikos Marcinkevičiaus veikalai.
Žemaitės „Trys mylimos” – gyvas, liaudiškas, paprastas, su mūsų buities tradicijomis suaugęs spektaklis. Visa savo prigimtimi „Trys mylimos” yra tikras teatras.
Knygą „Teatro šviesose ir šešėliuose” išleidote prieš šešerius metus. Kodėl dabar ją dovanojate?
1000 egzempliorių tiražas, kuriuo išleidome šią knygą, šiuolaikinėje knygų rinkoje – aiškiai per didelis. Juolab kad mes visiškai neturėjome supratimo, kaip knygą parduoti. Net nežinojome, kad reikia pasirūpinti ir jos reklama.
Išleidome ir atidavėme Klaipėdos, Palangos knygynams. Gargždų knygynai net nepriėmė – sakė, kad niekas nepirks knygos apie teatrą. Kretingoje pardavė vieną knygą. Klaipėdoje parduota apie 200 knygų.
Kas belieka? Tik išdovanoti.
Jūsų knyga – vienintelis leidinys apie Klaipėdos dramos teatro istoriją. Kaip jums atrodo, kodėl nėra daugiau tokių knygų?
Man pačiam keista, kad ligi šiolei daugiau niekas nerašo apie Klaipėdos dramos teatrą. Tik artistas Pauliukaitis yra išleidęs savo memuarus apie savo meilužes ir teatro gastroles. Ir ši mano knyga – apie iškiliausių uostamiesčio teatro režisierių J. Gustaičio, R. Juknevičiaus, P. Gaidžio ryškiausius darbus, žymiausių artistų kūrybą, apie vadovavimo teatrui problemas ir spektaklius.
Daug ko nėra šioje knygoje. Pavyzdžiui, beveik visiškai nepaliesti mano ir vyr. režisieriaus Povilo Gaidžio santykiai.
Kodėl?
Per anksti. Apie tai bus galima rašyti tik tada, kai kuris nors iš mūsų numirsime. Dabar mes gyvi, susitinkame, vaidiname toleranciją, netgi tam tikrą pagarbą…
Mano ir jo tema yra daugelio teatrų tema. Teatro direktorius tarybiniais laikais buvo tik valdininkas. Vyr. režisierius buvo vadovas – jis formavo repertuarą ir buvo atsakingas už kūrybinį procesą.
Nepasakyčiau, kad mums suderinti šias pareigas buvo labai sunku. Tragedija iš to neišeis, greičiau – komedija.
Galbūt rengiate atskirą knygą apie tai?
Aš labai abejoju, ar sugebėčiau parašyti dar vieną knygą, ar užtektų tam jėgų. Paliksiu medžiagą, kiek galima daugiau iššifruotą, nors labai daug ką užšifravau. Kas domėsis tuo – galės šifruoti.
Dabar ką nors rašote?
Stengiuosi. Bet jau labai mažai. Prieš savaitę pasižiūrėjau O. Koršunovo režisuotą Klaipėdos dramos teatro spektaklį „Šaltas vaikas”. Parašyčiau apie jį recenziją, bet ji tikriausiai būtų niekam nereikalinga, nes susikirstų su teatro politika ir apskritai su šiuolaikinio teatro tendencijomis.
„Šaltame vaike” labai gera aktorių vaidyba, gerai, kūrybiškai ir kultūringai pagautas spektaklio klimatas, atmosfera. Tai gabaus žmogaus darbas, bet kam jo reikia…
Kaipgi? Spektaklis rodomas su didžiuliu pasisekimu, salė visada pilna žiūrovų.
Šis spektaklis – bjaurus dabartinio miesčioniškumo demaskavimas. Žmonės tiek įklimpę ir paskendę materializme, kad jie – jau ne žmonės. Žiūrovai juokėsi, o aš nė karto nenusijuokiau. Man tragiška teatre matyti šitokį žmonių sumenkinimą.
Jus gąsdina tai, kad šiuolaikinis teatras prarado idealizmą?
Taip. Anksčiau teatras ir dramaturgija aukštino žmogų. Žmogus teatre buvo iš didžiosios raidės. Paskaitykite J. Marcinkevičiaus, K. Glinskio, G. Kanovičiaus pjeses. Gaila, kad jūs nematėte Klaipėdos dramos teatre dirbusio režisieriaus Karklelio spektaklių. Jis buvo idealistas, šventas žmogus, – susigraudina pašnekovas. – Taip, aš jaudinuosi, nes prisimenu šį žmogų su visapusiška pagarba. Jis statė šventus spektaklius apie sudėtingą jūrininkų gyvenimą, apie besikankinančias ir neištikimas žmonas…
Nejaugi nė vienas spektaklis jūsų nežavi dabartiniame Klaipėdos dramos teatro repertuare?
Žavi D. Tamulevičiūtės režisuotas spektaklis „Viskas apie moteris”. Tai – puikus teatrinis žaidimas, kurį žiūri ir džiaugiesi, nes jauti, su kokiu malonumu žaidžia aktorės. Manau, kad be žaidimo – nėra teatro…
„Teatras – sudėtingas ir prieštaringas kūrybinių žmonių labirintas, asmenybių kamuolys, suvytas iš nepakartojamų, įvairiausių spalvų ir atspalvių, skirtingo patvarumo siūlų. Kiekvienas teatro menininkas yra savotiška problema. Emocionalūs, entuziastingi, kupini sumanymų, energijos, o tuo pačiu ir kaprizingi, subjektyvūs, nepatvarūs, lengvai pažeidžiami.
Teatras gyvybingas tiek, kiek gyvybingi ir patvarūs jo menininkai – artistai, režisieriai, dailininkai. Teatras vegetuoja, kai jame užgesta kūrybinis azartas.
Scenos kūrinys spektaklis realizuojasi per ilgą, sudėtingą daugelio žmonių kūrybinį sąlytį, kuriame dramaturgo, režisieriaus, dailininko, aktorių idėjos ir sumanymai sprendžiasi grublėtame, duobėtame ieškojimų kelyje…”
Jurga Petronytė